Cigaretės | Yoonmin

13

Po mano nakties su Hoseok, prasidėjo nesibaigiantis rutualas. Jis kiekvieną vakarą užsukdavo pas mane, išgerdavome kavos ir pergulėdavom. Nėvienas nesakėm nieko apie tai, tiesiog sekėm iš kažkur atsiradusiąs taisykles, nenutraukdami nesibaigiančio rato.

Kartais po sekso, prisiglausdavome vienas prie kito ir pasakodavom neturinčias reikšmės istorijas. Hoseok pasakodavo apie savo senąjį miestelį, kartais nutildamas ir spoksodamas į lubas. Tais momentais mano pasąmonė pakuždėdavo, kad jis kažką nutyli, ir, kad jo pasakojamuose yra dar didesnės tiesios, bet nenorėjau, o gal tiesiog negalėjau, prisigauti prie jos. Kaip Hoseok išeidavo, pasilikdavau virtuvėje, užsidegdamas cigaretę iš pakelio, kuris nešiojo tiek prisiminimų ir spoksodavau kaip ji smilksta. Niekada neprisidėdavau jos prie lūpų, tiesiog įkvėpdavau dūmų, prisiskverbančius į mano virtuvės sienas ir patį mane. 

Pradėjau vėl eiti į universitetą. Paskaitos rytais ir darbas kavinukėje vakarais. Atrodė, kad niekas nebuvo pasikeitę. 

Kartais susitikdavau su Namjoon, vaikščiodavom gatvėmis ir pildydavom tylą, juoku. Viskas atrodė, ėjosi savo vėžėmis, tik kartais pajausdavau kaip tolstu nuo savęs paties. 

Džiaugsmas ir juokas atrodė tarsi sklindantys iš kito žmogaus, o ne manęs paties. Tarsi būčiau kažkam sumokėjęs ir leipęs mane valdyti likusį mano gyvenimą, kol aš pats kažkur klajojau po dykumas. Nenorėjau to, bet jaučiau, kad neturiu pasirinkimo. "Žmogus" valdantis mane, man neleido liūdėti ir prisileisti tą tuštumos jausmą, kurį aš taip gerai paslėpiau per savaitę. 

Galbūt tai būtų tęsiasi. Galbūt visas mano sukūrtas pasaulis, būtų gyvavęs ilgiau, iki vieno vakaro.

//---//

Sėdėjau parke su Hoseok. 

Jo švelnūs pirštai glamonėjo mano delną, o apsikabinusi ranka, švelniai teikė šilumą. Sėdėjom tyloje, tik girdėjosi pravažiuojančių mašinų gaudesys. Nežinau kiek praleidom laiko, tiesiog mėgaudamiesi ta tyla ir šiluma, kol supypsėjo mano telefonas. 

Išsižvejojau iš kišenės savo "Sony" ir ekrane švystelėjo numeris, kurio nebuvau niekada matęs. 

-Kas čia? - Hoseok lūpos perbraukė mano dešinę ausį, leisdamas šiurpuliukams nubėgti mano nugara. 

-Nežinau.

-Nori, kad atsileipčiau? 

-Ne, - šyptelėjau jo pusėn, perbraukiau sušalusiu pirštu per ekraną ir prisidėjau aparatą prie laisvos ausies. -Klausau?

Tyla plūpstelėjo man ausin iš kitos pusės. Girdėjau tik kažkokį brusdenimą kitam laido gale ir lėtą kvėpavimą. Scena iš siaubo filmo. 

-Klausau? - pakartojau, šį sykį suvirpindamas balsą. Pajutau kaip Hoseok įsitempė, pirštai nustojo žaisti su rankos oda ir lyg susitingę varvekliai, užgulė ant delno. Net nereikėjo pasisukti, kad pamatyčiau vaikino veidą. Žinojau, ką jis galvojo.

-Atsiprašau? Kas čia? - vos man nustojus šnekėti, išgirdau tylų 'klikt' ir kitam krante pasigirdo švelnus moters balsas. Nesugebėjau suprasti ką ji sako. Jos žodžiai suruveno nesustabdoma tėkme, taip greitai, kad pajutau kaip pradėjo svaigti galva. Tik po kiek laiko supratau, kad moteris šnekėjo angliškai.

-"Our cigarettes are the best in all Asian! And for that, we are making a big celebration party for everyone to come! We will show examples of our newest packs and have an after party. Location America, November first, 8pm! Hope you come! Your Hope Regulars." (Mūsų cigaretės yra pačios geriausios visoje Azijoje! Ir už tai, mes rengiame didžulį atšventimo vakarėlį, ir kviečiame atvykti visus! Mes pristatysime naujausius mūsų cigarečių pakus ir turėsime 'Po' vakarėlį. Vieta Amerika, Lapkričio pirmoji, 8 valandą vakare! Tikimės, kad jūs atvyksite! Jūsų Hope Regulars) - kaip moters balsas nutilo, pasigirdo brusdenimas vėl ir kitam gale įsiviešpatavo tyla. Sumišęs spoksojau į žemę, akimis braižydamas apskritimus. Savo mažomis anglų kalbos žiniomis galėjau pasakyti, kad kažkokia kompanija rengė vakarėlį, Amerikoje, kitą pirmadienį, už keturių dienų, 8 vakare. 

Duota informacija nesilaikė galvoje, o pragaištinga tyla, kažkodėl vertė mane galvoti. Kelias minutes dar tylėjau, bet galiausiai išleidau tylų "Gerai". Atrodė mano pašnekovas to ir telaukė, nes man pratarus trumpą sutikimą, kitam gale pasigirdo pypsėjimas. Atitraukiau telefoną ir įsispoksojau į juodą ekraną. Atsispindėjime, mačiau kaip Hoseok stebi mane, nerimo mušamomis akimis. 

-Kas čia buvo?

-Nežinau. 

-Aš girdėjau balsą.

-Kažkokia moteris sakė pranešimą. Daugiau niekas nešnekėjo,- iškvėpiau, akimis surbdamas tą juodumą, ekranę. Hoseok juto mane jaudulį. Jis lėtai prisitraukė mane arčiau ir padėjo savo smakrą man ant pakaušio. Jutau jo širdies plakimą, kuris mane ramino.

-Aš tavęs nepaliksiu. Viskas bus gerai, - linktelėjau jam į krūtinę. Skaičiavau pravažiuojančias mašinas, kol garsus pyptelėjimas pažadino mane iš minčių sukūrio. Atsitraukiau nuo vaikino ir įsispoksojau į jo akis, netikėdamas savo pačio kvailumu.

-Tai buvo Yoongi.

-Ką? Jimin, juk-

-Paklausyk manęs. Tai buvo Yoongi. Jis rūkė 'Hope Regulars' ir jisai mane kviečia susitikti!

-Jimin, aš-

-Aš turiu ten važiuoti!

-Kur?

-Į Ameriką, - Hoseok stipriai suspaudė lūpas. Mačiau kiek jausmų maišėsi jo akyse. Jo tyla tarsi pritarė mano susiprotėjimui. Atsitiktinumų negalėjo būti. Yoongi nori su manim susitikti. 

Mintis, kad Yoongi mane prisiminė, privertė mano širdį plakti greičiau. Mintyse beviek jam atleidau už viską. 

-Tu dar nori su juo susitikti? Po visko ką jis tau padarė? Jimin, ar tu girdi save?!

-Žinau, bet tai gali būti vienintelė proga sužinoti kodėl jis mane paliko ir vienintelė proga man nusiraminti.

-Kartais tiesa būna skaudesnė negu tyla, - Hoseok atsiduso. Trumpas veiksmas išsakė pusę jausmų ir akimirkai, pasigailėjau tai pasakęs, bet vaikinas vėl pakėlė akis į mane, rankomis apglėbdamas mano šaltus delnus.

-Jimin, žinau, kad tavęs nesustabdysiu. Matau tai tavo veide, bet leisk man važiuoti kartu.

-Nežinau-

-Nelesiu tau vėl susižeisti sielos, - linktelėjau ir vėl prisiglaudžiau prie jo, giliai įkvėpdamas jo vanilės kvapo. 

//---//

Neilgai truko sužinoti, kad mano banko sąskaita, neišgalėjo nupirkti nė vieno bilieto į tolimąją šalį, todėl nors ir kaip nenorėdamas, leidau Hoseok sumokėti, kuris neatrodė nustebęs kaina. 

Išsirašiau iš Universiteto ir pranešęs Namjoon savo planą, išvykome po dviejų dienų. Kelionė praėjo greitai, net nespėdami pervargti, leidomės dydeliam, Niujorko oro uoste. Dėka Hoseok ir jo anglų kalbos žinių, nepasiklydom ir laiku susiradom taksį, kuris su mielu noriu pavežė mus, užsikimšusiomis miesto gatvėmis. 

Dideli pastatai, vakarietiški veidai, tarp kurių maišėsi man artimesni aziečiai, kažkaip keistai pildė mano širdį ir nejučiom, jaučiausi nervingesnis žinodamas, kad kažkur čia vaikšto Yoongi, rūkydamas ir žiūrėdamas į degantį cigaretės galiuką. 

Mačiau, kad Hoseok jautėsi panašiai. Jo šilta ranka mano delnuose, lengvai drebėjo, akys bėgiojo per žmonių minias. Nesusilaikiau ir pasilenkęs pakštelėjau jam į žandą. Mano netikėtas veiksmas, pažadino vaikiną iš pasaulio, kuriame jis skandino save. Pravėręs lūpas ir suraukęs antakius jis išleido tylų "Kas?". 

-Atrodai išsitempęs.

-Tiesiog pavargau, - papūrčiau galvą ir niuktelėjau vaikinui į šoną, atgal gaudamas atodūsį.

-Matau, kad ne dėl to. Viskas bus gerai.

-Čia buvo mano eilutė. Aš turėčiau tave raminti, - jo lūpas pasiekė širdelės formos šypsena, priversdama ir manasiąs nubraižyti šypsnį. 

Likusį kelią tylėjome. Klausiausi muzikos ir trumpų pasišnekėjimų tarp Hoseok ir taksį vairuotojo. 

///////

Jeigu rasit klaidų, nepykit :p Atbuko mano klaidų taisymo sistema, bet tikiuosi, kad patiko. Beto jau artėja pabaiga. Galbūt, truputį skubu, bet jaučiu, kad taip yra geriau negu lėčiau. Kaip bebūtų, ačiū už skaitymą ir iki kitos dalies~