Vedamas keršto (Teaser)

~2~

Aina pamanė, kad nuvargusi sąmonė krečia pokštus ir ji ne taip išgirdo. Delnu palietė smilkinius, kartu nubraukdama ir iš ryte kietai susukto kuodo per dieną išsipešiojusius plaukus.

– Atsiprašau, ką pasakei?

– Pasakiau, kad turėsi kai ką pavogti, Aina, – dėdė stebeilijo tiesiai jai į akis.

Akimirką kabinete stojo nejauki tyla. Tada Aina pašoko nuo kėdės:

– Nežinau, kas tau šovė į galvą. Jei tai koks nevykęs pokštas, neketinu daugiau klausytis. Esu pavargusi ir alkana, noriu išsimaudyti ir pamatyti Kajų...

– Sėsk! – sustabdė ją Ernesto balsas. Dėdė visada mokėjo įsakinėti. Ernestas Tauras turėjo talentą priversti žmones jo klausytis, su juo sutikti arba bent garsiai neprieštarauti. – Neaiškink man apie savo nuovargį, neketinu tavęs užjausti. Turi tai, ko norėjai, Aina. Suteikiu tau stogą virš galvos. Neprašau prisidėti mokant mokesčius ar perkant maistą. Tau tereikia susimokėti auklei ir taupyti, kad pagaliau iš čia išsikraustytum. Bet dirbdama tokį darbą sėdėsi man ant sprando dar penkerius metus, – Ernestas pakilo ir metė žvilgsnį pro langą. – Prašau vienos paslaugos. Vienos, Aina.

– Tu nori, kad įsibraučiau į svetimą butą. Ir vogčiau! – tai jai buvo nesuvokiama. Ernestas niekada ir nieko neėmė už dyką. Aina niekada nebūtų patikėjusi, kad dėdė tokiu ramiu veidu galėtų siūlyti įsibrauti į kieno nors namus ir ką nors pavogti.

– Geriau paklausyk, ką tau pasakysiu, užuot dariusi skubotas išvadas, – Ernestas vėl atsisėdo. – Prieš kelerius metus vienas žmogus kai ką iš manęs paėmė. Jis dirbo mano kompanijoje ir turėjo galimybę prieiti prie svarbių dokumentų. Kilo šioks toks konfliktas, ir jis išėjo iš darbo pavogdamas tuos dokumentus. Išvažiavo į užsienį ir daug metų apie jį nieko negirdėjau.

– Kodėl nesikreipei į policiją? – pertraukė jo pasakojimą Aina.

– Pavadinkime tai sena... draugyste, – dėdė patylėjo kažką mąstydamas. – Tai asmeniška ir dabar nesvarbu. Svarbu tai, kad tas žmogus grįžo į Kauną ir mane šantažuoja, Aina. Į policiją kreiptis nenoriu, tačiau privalau atgauti tai, kas mano, kad šis žaidimas vieną kartą baigtųsi.

Aina įdėmiai klausėsi. Ernesto pasakojami dalykai atrodė visai tikėtini, ji puikiai žinojo, kad visada atsiranda sukčių, norinčių pakenkti didelėms pelningoms bendrovėms.

– Kas tuose dokumentuose? – paklausė ji.

– Tektų ilgai aiškinti, Aina. Pasakysiu trumpai: to pakaktų sukelti skandalui, o kaip žinai, skandalų man nereikia. Mes visi esame padarę dalykų, kuriais nesididžiuojame. Tu juk tikrai mane supranti, tiesa?

Šito ji nekentė labiausiai – dėdės gebėjimo į kiekvieną net patį nekalčiausią pokalbį įterpti užuominą, kuri Ainai turėjo priminti jos padarytą klaidą.

– Nenorėčiau, kad tuos dokumentus skaitytų svetimi žmonės, todėl negaliu prašyti svetimo asmens pagalbos. Kaip žinai, Mintarė Londone, o tu puikiai tinki šiai užduočiai, nes esi sportiška ir vikri.

– Tačiau tu minėjai įsilaužimą. Net jei nušokčiau į tą balkoną, kaip turėčiau patekti vidun, kaip žinočiau, kur ir ko ieškoti? Galų gale, ar to žmogaus nebus namie? Ir kodėl tai reikia padaryti šiąnakt?

– Nagi, nagi, – sustabdė jos klausimų laviną Ernestas, – po vieną klausimą, gerai? Balkoną atrakinsi visrakčiu, jį jau turiu. Paimsi visus dokumentus, kokius tik rasi, ir nešiojamąjį kompiuterį. Tai reikia atlikti šiąnakt, nes jo nebus namuose. Tai puiki proga, Aina ir aš noriu ją pasinaudoti. Pats tave nuvešiu prie to namo ir palauksiu, kol viską atliksi.

– Ar aš tą žmogų pažįstu? – dar pasiteiravo ji.

– Ne, – papurtė galvą dėdė. – Tu jo nepažįsti ir tau nieko apie jį nereikia žinoti. Tikiuosi, kad labai greitai jis dings iš Kauno visiems laikams. Taigi, mes susitarėme, Aina?

– Bet tu garantuoji, kad niekas neiškvies man policijos? Juk supranti, kaip atrodytų, jei kaimynai pamatytų mane ten laipiojant?

– Nesijaudink, taip nenutiks. O jei iškviestų, tai visada galiu kai kam paskambinti, – dėdė mirktelėjo jai aiškiai pralinksmėjęs ir Ainą nustebino palengvėjimo išraiška jo veide. Ernestas išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną. – Turiu kai kam paskambinti. Eik, užkąsk, išsimaudyk ir persirenk. Išvažiuosime iš namų apie dešimtą vakaro.

Išeidama Aina sandariai užvėrė kabineto duris. Prikandusi lūpą dar kartą pagalvojo apie neįtikėtiną istoriją, kurią ką tik išgirdo. Dėdės problemos tik atskleidė, kaip toli ji nuo visų šitų reikalų, koks svetimas jai jo verslas ir jį supantys žmonės. Kodėl kažkas laukė šitiek metų, o dabar staiga sugalvojo šantažuoti dėdę? Šito turės paklausti jau automobilyje. O kaipgi tas šuolis į balkoną? Ar nebus ji pažadėjusi to, ko nesugebės atlikti?

Tačiau privalo pabandyti. Tai gali būti netikėta galimybė vėl rasti ryšį su dėde po šitiek metų.

Aina pravėrė sūnaus kambario duris ir, kai šis džiaugsmingai šūktelėjęs atbėgo ir puolė jai į glėbį, ji jau žinojo visus atsakymus.

Pabandys. Padarys tai dėl geresnės jų ateities. Tai vienintelė tokia proga ir ji ja pasinaudos.