Vedamas keršto (Teaser)

~4~

Aina sulaikė kvapą stengdamasi nejudėti. Susigūžusi už konstrukcijos tvirtinimo mazgo, kuris iš esmės tebuvo poros metrų kvadrato formos bokštelis, ji meldėsi, kad kas nors atsitiktų ir tas, kuris ką tik piktai pagrasino ją surasti, išsinešdintų.

Paskutiniai racionalaus proto likučiai tvirtino, kad tai neįmanoma, kaip ir tai, kad jis jos nesuras. Stogas nebuvo toks didelis, kad pavyktų slėptis ilgesnį laiką. Vos keli šiltinimo ir konstrukcijos mazgai – vieninteliai iškilimai lygiame paviršiuje, juos apžiūrėti jam užteks kelių minučių.

O, kad nors būtų tamsu! Bet šviečiant gatvės žibintams tvyrojo tik prieblanda, kurioje praslinkti nepastebėtai ir nusileisti atgal į laiptinę, būtų buvę neįmanoma. Vienintelis kelias žemyn – metalinės priešgaisrinės kopėčios išilgai namo sienos, bet jų pasiekti laiku nespėjo, o dabar tas žmogus atkirto kelią sustodamas tiesiog viduryje stogo. Aina mintyse keikė save, kad supanikavo ir pasirinko bėgti šiuo keliu, bet kitų variantų baimės aptemdytas protas nesugalvojo.

Ji ilgai užtruko tame bute ieškodama, kas dar galėtų dominti dėdę, bet, be kompiuterio ir keleto dokumentų, kuriuose Taurų pavardė nefigūravo, nieko daugiau nesugebėjo rasti. Tada prisiminė dėdės reikalavimą uždaryti balkoną ir išeiti pro duris, kad grįžęs savininkas ne iš karto suprastų, kaip buvo įsibrauta. Buto duris paliko praviras. Pamatęs, kad spyna neišlaužta, šeimininkas būtų priverstas pasukti galvą.

Taigi, Aina prisiartino uždaryti balkono durų ir pamatė apačioje vyrą, kuris tuo pat metu kilstelėjo galvą. Ji nežinojo, ar ten buvo savininkas, ar kam nors kitam sukėlė įtarimų šviesa bute, bet svarstyti nebuvo kada. Ji čiupo į pagalvės užvalkalą sukištus kompiuterį ir dokumentus ir puolė lauk, tiesiai prie avarinio išėjimo durų, kurios kaip ir daugelyje senesnės statybos namų buvo nerakinamos.

Tačiau dabar atsidūrė aklavietėje. Siaubas kaustė stebint, kaip aukštas vyro siluetas artėja prie jos.

Pati būdama sportininkė ji gebėjo vienu žvilgsniu atpažinti sportuojančius žmones iš tvirtos laikysenos, tiesios nugaros ir vikrių judesių. Šis vyras išties sportiškas. O tai, kaip greitai jis įveikė penkis namo aukštus ir paskui atsidūrė čia ant stogo, nekėlė abejonių: jeigu ji mėgins sprukti, veikiausiai bus sučiupta.

– Žinau, kad esi čia.

Tas balsas jai nepatiko ne ką mažiau nei suvokimas, kad jo savininkas gerai sudėtas ir sportuojantis. Kimus, bet švelniai pavojingas. Tai savimi pasitikinčio, savo pranašumą žinančio medžiotojo balsas.

Aina visa esybe jautė jį artėjant. Jau galėjo įžiūrėti aštrius veido bruožus. Reikėjo veikti, daryti ką nors, kol dar įmanoma. Ji giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė mėgindama surasti kokį nors sprendimą. Širdis pašėlusiai daužėsi. Buvo tik viena išeitis.

Virpančiomis rankomis Aina tvirtai sugniaužė pagalvės užvalkalą ir pašokusi iš vietos atsidūrė tiesiai prieš vyrą. Staigiu išmiklintu lanksčios rankos judesiu ji sviedė nešulį tolyn, kiek tik turėjo jėgų. Pagalvės užvalkale tvirtai užrištas kompiuteris nuskriejo ir dingo už namo krašto, nakties tyloje iš toli pasigirdo duslus terkštelėjimas.

Tą pačią akimirką stiprios rankos surakino jai riešą.

– Ką visa tai reiškia?!

Jų žvilgsniai susikryžiavo ir Aina pamanė, kad nėra mačiusi labiau įsiutusio vyro. Ir gražesnių akių. Jos buvo nenusakomos pilkos spalvos – ne šviesios, vandeningos kaip daugelio, o tamsios lyg tirštas rūkas. Vilkėjo tamsiai mėlynus marškinius ir segėjo prabangų laikrodį. Tamsoka įdegusi veido oda apaugusi mažyčiais šereliais, tokie pat tamsūs išraiškingi antakiai ir juslios lūpos. Jis spinduliavo energija ir pavojumi. O blogiausia buvo tai, kad buvo visai nepanašus į sukčių, kuris pelnosi šantažuodamas pasiturinčius žmones.

Fiksuodama šias smulkias detales Aina vis labiau stingo iš siaubo. Kvėpavimas vis tankėjo bandant sugalvoti ką pasakyti, gerklė perdžiūvo, o panika pamažu glemžėsi paskutinius drąsos likučius.

– Paklausiau, kas, po velnių, esi?!

Ji pasimuistė vaduodamasi iš apstulbimo ir suvokė, kad jam nereikia nė menkiausių pastangų ją išlaikyti. Trumparankoviai marškiniai nepaslėpė puikiai ištreniruotų rankų, kurių gniaužtuose smulkutė, vos penkiasdešimt kilogramų sverianti Aina pasijuto lyg žaislas.

– Ar nesupranti lietuviškai?!

Ji žingtelėjo atgal, bet tuoj pat buvo trūktelėta artyn. Veriančios akys tyrė ją lyg norėdamos perskaityti viską, kas dedasi jos sieloje.

– Aš... atsiprašau, – Aina mintyse iš paskutiniųjų bandė suregzti gelbėjimosi planą.

– Atsiprašai?! Įsibrovei į mano namus, pavogei daiktus, išmetei juos iš penkto aukšto ir manai, kad užtenka tik ATSIPRAŠYTI?! Savo atsiprašymus galėsi iškloti policijai.

Viena ranka jis išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną.

– Ne! Palauk, neskambink! – šūktelėjo Aina. Negalėjo leisti jam kviesti policiją. – Aš tik... Man reikėjo... pinigų, – ji pati nesuprato, ką vapa. Turėjo laimėti laiko. Nukreipti jo dėmesį. O tada... Ji nežinojo, kas bus tada. Bet leisti jam skambinti būtų reiškę pražūtį.

– Pinigų? Neatrodai labai skurdžiai, – jis pirštu užkabino plonytę grandinėlę Ainai ant kaklo. Ji niekada su ja nesiskyrė, šis papuošalas buvo vienintelis likęs motinos daiktas. – Čia juk auksas. Ar ir ją pavogei?

Vyro pirštams liečiantis prie kaklo, Ainai pašiurpo oda.

– Ji ne vogta! – pagaliau Ainos balsas atgavo sau būdingą skambesį. Ji smarkiai truktelėjo riešą.

– Nesivargink, niekur iš čia nepajudėsi, – vyras lengvu judesiu grąžino ją atgal, prisitraukdamas dar arčiau nei pirma. Dabar ji užuodė jo aštrių, svaiginančių kvepalų aromatą. – Tai sakai nesi patyrusi vagilė?

Klausdamas jis jau spaudė skaičius telefono ekrane ir Aina laisvu delnu čiupo jį už rankos.

– Prašau neskambinti! Maldauju, palauk. Išklausyk mane.

– Tai kalbėk! Turi lygiai minutę mane sudominti, o paskui neišvengiamai keliausi į nuovadą. Na? – jis pakėlė akis nuo telefono. – Kas tave čia atsiuntė?

Aina sekundę žvelgė į plienu spindinčias akis svarstydama, kas galėtų padėti nukreipti jo dėmesį, ir staiga suprato, ką turi daryti. Protas protestavo, vidinis balsas šaukė perspėdamas, kad tai kvailiausias dalykas. Bet ką dar ji gali prarasti, kai jis visiškai vado padėtį?

Aina staiga žingtelėjo tą vienintelį juos skiriantį žingsnį, laisva ranka apkabindama tvirtą nugarą ir pasistiebusi prigludo prie jausmingų lūpų, kurios prieš akimirką paniekinamai jai šypsojosi. Širdis kone iššoko iš krūtinės suvokus, kad iš tiesų jį bučiuoja. Neatsiminė, kada buvo bučiavusi vyrą, ko gero, Kajaus tėvas buvo paskutinis, bet patirtimi to jokiu būdu nepavadinsi.

Vis dėlto vyras neatstūmė jos. Pilkose akyse blykstelėjo nuostaba, o rankos veikiau instinktyviai nuslydo jos pečiais. Jis nustebo tik akimirką. Bet tos akimirkos Ainai pakako.

Ji stipriai keliu trinktelėjo jam tarp kojų ir vyrui sušukus nuo skausmo be vargo išsivadavo iš jo gniaužtų. Žaibo greičiu pasileido link priešgaisrinių kopėčių. Nesiryžo bėgti žemyn laiptais, nes žinojo jį vysiantis, vos tik atgaus užgniaužtą kvapą.

Tačiau leistis plonytėmis metalinėmis kopėčiomis tokiam vyrui bus sudėtingiau. Mikliai leisdamasi žemyn Aina svarstė, kur galėjo nukristi kompiuteris. Jis, be abejo, sudužo, bet iš kietojo disko vis viena galima gauti informaciją. Daiktai galėjo nukristi tiek tarp krūmų aplink namą, tiek į vieną kaimynų balkonų.

Ji negalėjo rizikuoti dairytis aplinkui. Su šiuo žmogumi susidurti dar kartą būtų pražūtinga. Reikia susirasti dėdę ir nešdintis iš čia, kol tas vyras neiškvietė policijos.

Aina pėdomis palietė žemę ir puolė tolyn nuo namo, bet smalsumas vis tik privertė atsisukti. Vyras stovėjo ant paties stogo krašto ir žiūrėjo į ją. Nė nematydama jo akių Aina pajuto kūnu nuslenkant šiurpą. Prisiminė tas įdėmias akis, svaiginantį vyrišką kvapą ir akimirką, kai palietė jo lūpas. O tada pasileido gatve kiek tik įkabina.