Vedamas keršto (Teaser)

~3~

Gatve garsiai riaumodamas praskriejo motociklas. Kitoje namo pusėje stoviniavo jaunimo kompanija. Kikendami jie siuntė per rankas telefoną ir kažką apžiūrinėjo. Regis, visai neketino skirstytis. Susierzinusi Aina giliai įkvėpė bandydama susikaupti ir dar keliskart atliko raumenų tempimo pratimus galvodama, kad vargu ar yra juokingesnė vieta mankštintis nei namo stogas. Sėdėjo gana toli nuo krašto nenorėdama, kad tie vaikinai gatvėje ją pamatytų. Vilkėjo juodai, tikėdamasi taip dar labiau susilieti su prieblanda, bet, nelaimei, gatvė buvo puikiai apšviesta ir ant stogo nebuvo taip tamsu, kaip tikėjosi.

Dėdė liko automobilyje šiek tiek tolėliau, pažadėjęs laukti, kiek tik reikės. Saugumo sumetimais Aina neėmė telefono ar jokių kitų daiktų, tik virvės gabalą, kurį planavo panaudoti, jei būtų galimybė už ko nors prisirišti ir taip nusileisti žemyn.

Biržiškų gatvė, kurioje stovėjo šis daugiabutis atrodė rami, Aina prisiminė, kad yra čia buvusi su draugėmis dar tais laikais, kai mokėsi vidurinėje mokykloje. Šalia buvo Trijų Mergelių tiltas ir nedidelis parkas kitoje upės pusėje.

Vaikinai vėl garsiai nusikvatojo ir Aina atsigulusi ant pilvo prisislinko prie stogo krašto norėdama geriau apžiūrėti balkoną, tačiau išlikti kuo mažiau matoma. Vietos buvo užtektinai, be to, kaip ir tikėjosi, vienoje pusėje kabėjo geležinis įtvaras, skirtas palydovinei lėkštei. Balkonas buvo tuščias ir Aina patenkinta nusišypsojo. Nebus taip baisu, kaip atrodė apie viską galvojant namie ir automobilyje.

Minutės slinko palengva, o vaikinukai niekaip nesiskirstė. Jie prisidegė cigaretes, tada ėmė kvailioti rodydami kažkokius triukus su žiebtuvėliais, kol vienas apsidegino pirštus ir prapliupo keiksmais. Tik tada šutvė pagaliau patraukė savais keliais, jų skardūs balsai buvo girdėti net jiems dingus namų kiemuose.

Nusviedusi šalin nereikalingą virvę, Aina nuslydo stogu žemyn ir pakibo ant atbrailos. Atsargiai pasislinko arčiau norimos vietos ir viena ranka siektelėjo geležinio kablio sienoje. Drąsiai persikėlė ant jo negalvodama, kiek ilgai jis galėtų išlaikyti žmogaus svorį. Balkonas dabar buvo tiesiai po ja ir mergina šoko žemyn, vos armatūros gelžgalis, už kurio ji laikėsi, sugirgždėjo. Akimirka laisvo kritimo ir atsimušusi į grindis ji persivertė, lyg po ja būtų minkštutėlis salės čiužinys, o ne kietos grindys. Bjauriai suskaudo vieną ranką ir ji subarė save, kad veikiausiai neišlaikė jos prie savęs krisdama, kai labai svarbu nejudinti rankų. Visa laimė, niekas nelūžo.

Išsitraukus dėdės duotą raktą rankos ėmė prakaituoti. Dabar ji jaudinosi labiau nei prieš šuolį. Bute buvo tamsu, bet širdis daužėsi kaip pašėlusi piešdama baisiausius variantus. O jei tas žmogus miega? O jei tai visai ne tas butas? Arba jei kaimynai girdėjo duslų bumbtelėjimą balkone ir jau skambina policijai?

Raktas sunkiai, bet pasisuko spynoje ir Aina atidariusi duris įžengė vidun. Pastūmusi į šalį plonytes užuolaidas nužingsniavo minkštu kilimu. Kvepėjo aštriais vyriškais kvepalais, lyg kas nors visai neseniai būtų čia buvęs.

Nepanikuok, įsakė ji pati sau, rankomis graibydama sienas ir mėgindama rasti elektros jungiklį. Dėdė sakė, kad gali nebijoti uždegti šviesų, nes tik taip greičiau ras tai, ko ieško. Buto šeimininko vis tiek nėra, jis kažkur smagiai pramogauja ir nekelia jokios grėsmės.

Pagaliau pirštais užčiuopusi plastmasinį kvadratėlį ant sienos Aina su palengvėjimu spustelėjo jungiklį ir prisimerkė kambarį užliejus šviesai. Kone valandą praleidus prieblandoje ant stogo, ryški lempos šviesa dabar erzino akis. Aina greitosiomis apmetė kambarį, kuriame atsidūrė, ir pirmiausia ją sudomino ant stalelio paliktas nedidelis nešiojamasis kompiuteris. Kone automatiškai čiupo nuo svetainės sofos pagalvėlę ir nutraukusi užvalkalą vidun įgrūdo kompiuterį.

Pro atviras balkono duris iš gatvės vėl atsklido balsai, bet ji įsakė sau nereaguoti. Tai tik praeiviai, gal tie patys kvaili vaikiai, visą naktį slampinėjantys pakampiais. Ji turi ieškoti toliau.

Damiras švilpaudamas užtrenkė automobilio dureles. Gatvėje paaugliai spardė skardinę ir jis atsisuko įsitikinti, kad įjungė automobilio signalizaciją. Jam nepatiko šitas šeštame forte esantis butas, siauroje gatvelėje, kurioje dieną naktį trindavosi neaiškūs vaikėzai. Buvo priverstas čia apsistoti, kad neatkreiptų į save dėmesio. Jokių viešbučių, jokių prabangių restoranų, jis turėjo sėdėti tyliai kaip pelė po šluota, kol teismas paskelbs atnaujinantis bylą ir jis galės pateikti tai, ką taip kruopščiai rinko visus pastaruosius metus.

Šįvakar sulaužė savo taisykles, nueidamas į seno tėvo bičiulio gimtadienį. Negalėjo atsisakyti, nes visada aplankydavo šį žmogų, kai tik būdavo Kaune. Niekas taip gerai nepažinojo Damiro tėvo kaip Vladas Stankevičius, kurio šešiasdešimtmetį jie ir paminėjo. Tiek pat šiemet būtų suėję ir Damiro tėvui. Būtų. Tačiau jau niekada nesueis.

Niūrus šešėlis perbėgo vyro veidu ir jis jau buvo bežengiąs į laiptinę, kai staiga lyg prabudus šeštajam jausmui kilstelėjo akis aukštyn.

Jo bute degė šviesa.

Damiras sustingo. Būtų pamanęs, kad tiesiog pamiršo ją išjungti, bet balkono durys buvo atviros, vėjelis plakė į jas baltą užuolaidą ir jam pasirodė, kad viduje šmėstelėjo šešėlis.

Vagis!

Kūnas įsitempė, raktai mikliai dingo kišenėje, kad žvangėjimu neišduotų jo ateinant, o kojos jau nešė jį pirmyn laiptais. Damiras kasdien sporto salėje nubėgdavo dešimt kilometrų. Užlėkti laiptais į penktą aukštą tebuvo vienas juokas.

Ar Ernestas Tauras žino, kad jis mieste? Iš kur galėtų žinoti? Bet buvo sunku patikėti, kad paprastas vagišius būtų pasirinkęs būtent šį butą?

Keturiasdešimtojo buto durys buvo praviros ir jis žaibu puolė vidun tikėdamasis užklupti tą, kuris čia šeimininkavo. Jam prieš akis atsivėrusi svetainė buvo tuštutėlė, prisigėrusi nakties vėsos, sklindančios pro atvirą balkoną. Ant grindų mėtėsi pagalvė be užvalkalo. Kompiuterio nebuvo.

Balsu nusikeikęs Damiras šoko į miegamąjį ir iš karto pastebėjo ištrauktus komodos stalčius ir sujauktus daiktus. Velniava! Jis vožtelėjo kumščiu į durų staktą. Viskas dingo! VISKAS DINGO!

Bet jis ką tik matė šešėlį. Jam nepasivaideno. Vagišius buvo čia prieš kelias minutes, o Damiras nieko nesutiko bėgdamas laiptais viršun. Ką tai reiškia?

Galvok, paliepė sau jis. Balkonas? Tuščias. Virtuvė? Vonia? Nieko.

Stogas. Vagis galėjo pasišalinti tik vienu keliu, pro avarines duris ant stogo. O nuo ten, tiesą sakant, nėra kur dingti.

Damiro lūpas suvirpino lengva šypsenėlė. Keliais žingsniais jis įveikė koridorių ir atplėšęs avarines duris puolė viršun. Stogo anga buvo palikta atidaryta ir tai tik patvirtino, kad jį apvogęs asmuo spruko šiuo keliu.

– Išlįsk, nes jei teks išvilkti tave pačiam, tik dar labiau įsiusiu! – nakties tyloje aiškiai suskambo pykčiu alsuojantis Damiro balsas.