Unexpectedly

38.

-Tai aš eisiu tiesiog kartu su tavim, bus lengviau.- nelaukęs net mano atsakymo tiesiog greit nuėjo į virtuvę. Pavarčius akis nuėjau jam iš paskos.
Einant vis kilo mūsų prisiminimai prieš akis ir jaučiau šiurpuliukus keliaujančius per visą mano kūno odą. Juk čia Jimin. Nežina ko tikėtis.

Nuėjau prie spintelės ir šešis puodelius padėjau atgal ir išėmiau stiklinę. Į puodelį įdėjau du šaukštelius kavos ir du šaukštelius cukraus. Buvau gan susikaupusi, bet jutau kaip jis stebėjo mane. Mano mintis išblašlė jo rimtas balsas.

-Tai.. dar labai pyksti?

Nieko nesakiau. Užpyliau Taehyung kavą.

-Pasižiūrėk šaldytuve kokių nori sulčių, o aš einu atgal.

Išgirdau žingsnius. Jis mane apkabino iš už nugaros ko aš buvau nusisukusi į spinteles. Atrodo, kai jis mane apkabina visas pyktis ir liūdesys išgaruoja, net nesinori, kad jis mane paleistų.

Vis dar apsikabinęs mane su viena ranka per liemenį, o su kita pirštų galiukai vedžiojo mano šonu taip sukeldamas šiurpuliukus. Man kūnas jautrus, todėl iškart sutriko kvėpavimas ir šiek tiek prikandau savo lūpą.

Atrodo tiek norėjau jam viską išrėžt į akis, bet kai aš su juo atrodo viskas pasimiršta ir nebežinau ką pasakyt..

Pasukau veidą šonu į jį. Jis tiesiog žiūrėjo man į akis ir apsukęs mane į save uždėjo delnus man ant skruostų ir su nykščiais juos glostė. Užmerkiau akis ir tuo mėgavausi. Po kelių akimirkų jis mane tiesiog apkabino savo didelėm rankom. Jaučiausi saugi ir išsilaisvinusi nuo savo minčių..

-Atsiprašau..- liūdnai išėjo iš jo lūpų.- Tikrai susimoviau..

Nieko nesakiau, tiesiog prispaudžiau jį arčiau savęs.

-Nekalbėkim apie tai. Man gerai ir taip. Tiesiog prašau.. nedaryk daugiau taip ir tiesiog atleisiu.

-Gerai, mažyte..

Pabučiavo man į kaktą ir paglostė mabo plaukus. Tada nuėjo iki šaldytuvo ir pasiėmė arbūzų ir melionų skonio sulčių. Aš paėmiau Tae puodelį ir nunešiau jam ir nusišypsojau.

-Ačiū.- šyltelėjo.

-Nėra už ką. Gali būt šiek tiek atšalus todėl atsiprašau.- atsidūsau 

-Nieko tokio.- nusišypsojo vėl.

Įėjo Jimin su sultim.

-Taaaai ką veikiam?- juk nesėdėsim taip visą laiką.
-Na aš turiu laiko iki septynių ir tada eisiu su Jenie į lauką.

-Reikia kažką mąstyt.- Susikėlęs kojas ant stalo kojas tarė.

SU TOKIA GĖDA RAŠAU. LABAI ATSIPRAŠAU, KAD TIEK ILGAI NIEKO NEKĖLIAU... SU TELEFONU BUVO BĖDŲ.. BŪDAVO TINGĖDAVAU AR LAIKO NEBŪDAVO.. LAAABAI ATSIPRAŠAU