Raudonas gervuogių vynas ('K)

• Antras skyrius •

 - Lana, žinau, kad tau...

- Prašau, nevadink manęs šitaip.

Žalsvos Amalijos akys susitraukė, o antakiai beveik susiliejo į vieną liniją, tačiau užuot mane aprėkusi, ji tik prispaudė balintos kavos puodelį prie lūpų ir kurį laiką tyrė mane skvarbiu žvilgsniu. Dėkinga linktelėjau jai, jausdama pirštais sklindantį karštį, kurį sukėlė laikomas puodelis, bet nepadėjau jo, leisdama fiziniui skausmui užgožti ryto sukeltas audras.

Nors lauke tyliai purškė lietus, o oras nedžiugino šiluma, sėdėjome lauko kavinukėje, pasislėpusios po gigantišku skėčiu nuo kurio kraštelių lašėjo mažyčiai vandens lašeliai. Tylėdama sekiojau juos akimis, mėgindama atspėti, kuris vis dėlto nukris pirmesnis, šitaip nukreipdama mintis nuo nesibaigiančios agonijos rutinos, nepaleidžiančios manęs kiaurą mėnesį. Jaučiausi nežmoniškai dėkinga Amalijai, kuri, užuot kamantinėjusi ir rėkusi ant manęs, kaip anksčiau, jau visą mėnesį supratingai tylėjo ir guodė, nors jau ranka galėjau apčiuopti jos kantrybės taurę.

Amalija žinojo pusę to, ką sužinojau aš, paskutinį vakarą Los Andžele. Ji nenutuokė apie Deilono nusikaltimą, todėl jai buvo dar sunkiau suprasti, kodėl vis tik nesugebėjau duoti jam antro šanso. Nors ji ir niekino Deiloną tikriausiai labiau negu aš pati, žiūrėti į mano agoniją, vargiai turinčią pabaigą, jai buvo skaudžiau, nei nekęsti to vyro. Tačiau kažkuria savo dalimi jaučiau, jog tai, kas nutiko Deilono praeityje, turėjo ten ir likti, maniau, jog atskleisdama kažkam tiesą, išduočiau jį patį.

Nesugebėjau to padaryti net ir tada, kai jis išdavė mane.

Bet sugebėjau atskleisti jai viską apie savo praeitį, palikdama Deiloną užmarštyje. Panašu, jog pati bijojau tos praeities daug labiau nei aplinkiniai, mat Amalijai nesukėliau nei paišlykštėjimo, nei nuostabos.

- Taip ir maniau, kad esi patyrusi kažką baisaus,- tarė ji tą dieną, kai kruvinoms ašaroms plaunant veidą įsidrąsinau papasakoti tai, ką visą gyvenimą mėginau pamiršti.

Nors ir kokia gera bei pakanti buvo ta mergina, panašu, kad šiandien sugebėjau išversti ilgai kauptą jos kantrybės taurę ir sukelti audrą iki šiol tylioje jūroje.

- Tai jau nesveika, jei tave žeidžia net vardo trumpinys, Milana,- Amalija pabrėžė tikrąjį mano vardą tuo pat metu čiupdama cigarečių pakelį, kurį pastarąją valandą pešiau tik aš viena. Nustebusi dirstelėjau į ją gaudama pilkšvą dūmų kamuolėlį tiesiai į veidą. Cigaretės kvapas suerzino uoslę, suraukiau nosį ir patogiau atsilošiau pintame krėsle.- Man darosi bloga. Gailiuosi tavęs, brangioji, tačiau pernelyg ilgai gailėtis žmogaus negalima, baigiu išeiti iš proto kartu su tavimi.

Atsidusau, aklai paimdama pustuštį cigarečių pakelį ir prisidengdama žiebtuvėlio ugnį delnu, laukiau, kol Amalija dar ką nors pasakys. Niekinau save už tai, kad pati nesugebėjau ištarti nė žodžio, kuris ją nuramintų. Troškau pasveikti, jei ne dėl savęs, tai dėl tų poros žmonių, kurie vis dar manęs neapleido. Deja, iš patirties žinojau, kad tokioms žaizdoms užgyti prireikia ne mėnesio, o viso vargano, jokio džiaugsmo neteikiančio, gyvenimo.

- Atleisk,- sumurmėjau, pirmą kartą iš tikrųjų pažvelgdama į šviesiaplaukės veidą. Raukšlelės aplink jos akis kaip mat išsilygino, lūpos vos vos prasiskyrė, išsilaisvindamos iš kietai sučiauptos linijos.- Mano problemų tavo gyvenime per daug. Man pačiai jų pernelyg daug. Tiesiog nemoku jų paleisti.

- Los Andželas buvo klaida,- tėškė Amalija, o aš tik užverčiau akis į šviesią skėčio medžiagą, mat šį sakinį girdėjau jau tuziną kartų - iš Amalijos, Altono, tėčio ir savęs pačios.- Jei tik būčiau žinojusi, ką ten patyrei... Milana, kodėl visą laiką tylėjai?