Raudonas gervuogių vynas ('K)

• Penktas skyrius •

Man virpant prie baro durų iš juodų, naktį vos įžvelgiamų debesų, pasipylė smulkus lietus.

Nors iš karto pajaučiau ant kūno prilipusius lašelius, nesiskubinau eiti į vidų, iki devintos valandos buvo likusi viena minutė. Viena minutė. Net ir mano galvoje tai skambėjo beprotiškai kvailai, tačiau nieko negalėjau su savimi padaryti - ta minutė buvo reikalinga pasiruošti tam, kas laukė viduje.

Prisimerkusi mėginau įžvelgti baro vidų, kuriame zujo beformiai žmonių šešėliai, tokį vaizdą sudarė įvairiomis spalvomis ir raštais margintas stiklas. Buvo beviltiška šitaip rasti Dareną, tačiau aš vis vien nepasidaviau, bent iki tol, kol pažvelgusi į laikrodį ant riešo nepamačiau, jog įpusėjo pirmoji devintos valandos minutė. Tarsi stumtelėta kažkokios nematomos jėgos įgriuvau pro atidarytas baro duris, atsitrenkdama į šalimais rūkančius vaikinus, nekreipdama dėmesio į užgaulius jų žodžius.

Royals nė iš tolo nepriminė vietų, kuriose dažnai lankydavausi paskutiniu metu - nors ir ne po žeme, baras veikiau priminė rūsį nei dienos šviesą pratusią matyti patalpą. Žemos lubos slėgė prie žemės, o ryškios, raudonos lemputės virš galvos dirgino akis. Tvirčiau sugniaužiau palto atlapus, nenorėdama atsidengti ir parodyti lankytojams prašmatnios, dalykinėms vakarienėms skirtos suknelės, visiškai nesiderinusios su šia vieta ir paklaikusiu mano žvilgsniu, kuriuo tykojau pasislėpusio Dareno. Patalpą užpildę jaunuoliai žvelgė į mane keistai, bet tai manęs visiškai nestebino - priėjusi baro galą sustojau ir likau stovėti veidu į plytinę sieną, suvokusi, jog Dareno čia nėra.

Vos nesuspiegiau iš baimės, kai tvirtos rankos sugriebė mano paltą ir švelniai, tačiau labai aiškiai nutraukė jį nuo pečių, man nespėjus paleisti jo atlapų. Mintyse nudžiugau, kad paltas neturėjo sagų.

- Žinojau, kad pasirodysi laiku,- kūnu nuriedėjo šiurpuliukai, tačiau atsisukau į vyrą visiškai rami, pirmą kartą po tiek laiko susidurdama su tamsiomis, pagiežą spinduliuojančiomis, akimis. Darenas šyptelėjo ir pasitraukė, praleisdamas mane prie baro. Tempdama pakilusią suknelę žemyn prisėdau ant aukštos baro kėdės, stengdamasi nuraminti be perstojo virpantį kūną. Deja, man sekėsi kaip niekad sunkiai.- Džiaugiuosi, kad savo veiksmus apmąstei protingai.

Nurijau paniekos pripildytus žodžius ir prisiverčiau pakelti į vyrą akis ir pagaliau gerai įsižiūrėti į jo veidą. Los Andžele, kai mačiau Dareną pirmą kartą po septynerių metų, buvau gerokai apsvaigusi ir pernelyg išsigandusi, kad galėčiau deramai į jį įsižiūrėti ir juo labiau prisiminti. Dabar galėjau iš lėto tyrinėti jo veido bruožus: tamsias, beveik juodas akis, aštrius, išsišovusius skruostikaulius bei tankius antakius, kurių kadaise nesimatydavo per garbanotų plaukų užuolaidą. Nors iš pažiūros Darenas atrodė kur kas rafinuotesnis ir labiau subrendęs, visa savo esybe jis vis dar spinduliavo nesutramdomą, nuo kvaišalų priklausomą paauglį, be baimės susidorojantį su visais, kurie stojo jam ant kelio. Akimirkai jis nusisuko nuo manęs, norėdamas užsakyti gėrimus, tuo pasinaudodama, nusukau žvilgsnį priešais save, bijodama ledinių jo akių.

- Prisipažinsiu, Los Andžele tavęs nepažinau. Turiu pripažinti, tamsi plaukų spalva tau tinka labiau,- tarė Darenas, pastumdamas manęs link stiklinę su neaiškiu alkoholiu. Pastaroji atsitrenkė į mano krumplius ir aš demonstratyviai pirštais stumtelėjau ją atgal.- Tai tik degtinė ir sultys, juk visuomet mėgdavai paprastus gėrimus.

- Nebegeriu,- nevykusiai sumelavau ir tuoj pat pasigailėjau - Los Andžele Darenas matė mane paskutinėje stadijoje. Panašu, kad ta pati mintis dingtelėjo ir jam, vyriškis nusijuokė, pakeldamas prie lūpų savojo gėrimo stiklinę.

- Manau turėčiau tavęs atsiprašyti už paskutinį mūsų susitikimą. Tikiuosi mėlynė ilgai neužsiliko. Kita vertus...- susigūžiau, kai jis pirštais prilietė mano skruostą, į kurį sudavė antausį.- Kita vertus, mano žaizdos kraujavo ilgiau.