Raudonas gervuogių vynas ('K)

• Ketvirtas skyrius •

Aštuntą valandą vakaro tarsi marionetė, kokia ir buvau Altono Greigso rankose, įžengiau į šilumos ir prabangos nutviekstą prabangiausią Niujorko restoraną, kurio nekenčiau kiekvieną sumautą kartą, kai tik pasirodydavau čia su savo vyru. Mane ir vėl pasitiko perdėtai paslaugūs padavėjai, Altonas parodomai nuvilko nuo mano pečių paltą, o tuo tarpu aš nedariau nieko, tik kvailai šypsojausi, nors visą kelią iki restorano skundžiausi galvos skausmais, kurie turėjo išgelbėti mane nuo šios vakarienės. Deja, Altonas buvo puikiai įvaldęs ignoravimo meną, o galiausiai, kai neapsikentusi pakėliau balsą, jis stipriai sugriebė mano riešą, padabintą smulkių deimantų apyranke, ir suspaudė taip, jog deimančiukai skaudžiai įsirėžė į odą, priversdami mane nutilti.

- Vienas iš mūsų miršta nuo vėžio, todėl nustok galuotis netikra migrena.

Tą akimirką tesugebėjau žiūrėti į jį ir galvoti, kaip stipriai neapkenčiu to vyro. Kada mes spėjome pradėti vienas kito nekęsti? Kuri diena buvo paženklinta neapykantos ir apgaulės? Ar tai buvo pokalbis Los Andžele, ar nekenčiau jo nuo pasipiršimo nakties?

Visi klausimai, kuriuos uždaviau sau, greitai turėjo netekti prasmės ir, nors ir kaip save už tai griaužiau, buvau dėl to dėkinga.

Eleven Madison Park ne veltui buvo karūnuotas kaip prašmatniausias restoranas Amerikoje, viskas čia alsavo subtiliu grožiu ir žėrinčiomis spalvomis, puikiai suderintomis tarpusavyje. Tvirtai įsikibau Altonui į parankę ir virpančiomis kojomis, kurios vos išsilaikė ant lakuotų aukštakulnių, priėjau prie vakarienei jau paruošto staliuko. Vos mus pamatę, susirinkusieji tuoj pat pašoko ir, pasidabinę ištreniruotomis šypsenomis, puolė tiesti rankas, o aš vargiai sugebėjau atsiminti nors vieno iš jų vardą ir tik murmėjau savąjį, kuris greitai nublanko šioje nedidelėje verslininkų grupelėje.

- Nuostabu matyti nors vieną pažįstamą veidą,- užkalbino mane šalia prisėdusi mergina, išsiskirdama savo jaunu veidu, lygiai taip pat kaip ir aš. Susirinkusieji buvo Altono metų arba šiek tiek jaunesni ir vis tiek, tarp jų jaučiausi jauna ir nesubrendusi. Nustebusi pažvelgiau į merginą ir nors ji žvelgė į mane vilties kupinomis šokoladinėmis akimis, niekaip negalėjau prisiminti, kad būčiau ją kur nors sutikusi.- Adelaida Chavjer, dalyvavau tavo ir Altono vestuvėse.

- Ak, taip,- sumurmėjau, nors tai visiškai nepadėjo prisiminti. Iki dabar visi prisiminimai iš vestuvių dienos buvo išblukę ir beverčiai, tikras buvo tik skausmas.- Malonu matyti nors vieną jauną veidą.

Nevykęs mano pokštas privertė merginą nusijuokti, o jos užkrėsta šyptelėjau ir aš, nors lūpų kampučiai ir virpčiojo iš nevilties. Padavėjas pripildė susirinkusiųjų taures ir manoji jau buvo tuščia, kol jis apėjo visą stalelį. Toks mano gestas užsitarnavo neperprantamo Altono žvilgsnio, tačiau tik nusukau nuo jo žvilgsnį ir plačiau nusišypsojau Adelaidai.

- Ar Manuelis taip pat atsitempė tave čia per prievartą?- žaismingai paklausiau, akimis surasdama jos vyrą, kurį dažnai matydavau Altono pašonėje per įvairius renginius, besiplakant šalia prieš fotoaparatų blykstes. Nors tamsaus gymio vyras ir atrodė jaunatviškai, jis buvo Altono metų ir numaniau, kad mano naujoji kompanionė tekėjo už jo ne dėl dailaus veidelio. Adelaida nervingai nusijuokė ir vos pastebimai apsidairė, tarsi kas būtų galėjęs išgirtsi šiuos mano žodžius.

- Niekada nepraleidžiu progos išeiti į prabangų restoraną,- tarė ji, paimdama į rankas įrankius ir pusiau perpjovė suktinuką, patiektą užkandžiams. Savojo maisto neliečiau, vietoje to, prisipildžiau antrą taurę vyno ir mažais gurkšneliais pradėjau ją tuštinti, jausdama į save įsmeigtas dideles merginos akis.- Atrodo tau šis restoranas ne prie širdies.

- Tiesą pasakius, šiuo metu turėčiau būti kitur,- sumurmėjau, žvilgtelėdama į laikrodį kitame menės gale - pusė devynių. Nervingai prikandusi lūpą pasilenkiau prie Adelaidos ir vos girdimai šnypštelėjau jai,- man praverstų tavo pagalba.

Iš nuostabos Adelaida net nustojo kramtyti, o aš, daugiau netarusi nė žodžio, šakute pasmeigiau suktinuką.

Mano laimei, vos atnešus pagrindinį patiekalą, malonias kalbas pakeitė verslas, apie kurį neturėjau jokio supratimo, todėl iš manęs niekas nebesitikėjo nė žodžio. Lengviau atsipūtusi pripildžiau trečią taurę vyno ir nenoromis pažvelgiau į įspūdingai paruoštą menkę, nuo kurios kvapo man rietė nosį. Nekenčiau žuvies.

Parodomai neliečiau maisto taip sulaukdama keleto klausiamų Altono žvilgsnių ir Adelaidos teiravimųsi, ar gerai jaučiuosi. Pasinaudojusi jos klausimu sunkiai atsidusau ir demonstratyviai prilietusi plaštaką sau prie kaktos pradėjau skųstis tvankia patalpa ir siaubingu galvos skausmu. Net nežiūrėdama į Altoną galėjau jausti, jog jis nužudė mane žvilgsniu. Ir padarė tai ne vieną kartą.

Adelaida priglaudė pirštus prie vėsios mano kaktos ir aiktelėjo, iš susirūpinimo suraukdama antakius.

- Mieloji, panašu, kad turi karščio. Kažin, ar tau dera ilgiau čia pasilikti,- mestelėjau jai dėkingą žvilgsnį, o merginos lūpų kamputis, nusuktas nuo stalo, trūktelėjo į viršų.

- Tikriausiai tu teisi,- sumurmėjau išvargusiu balsu, sulaukdama viso stalo palaikymo. Stambusis Altono taip lauktas užsakovas iš Vokietijos pasišovė atnešti man paltą, o daili jo žmona padėjo man atsistoti vis klausinėdama, ar tikrai sugebėsiu grįžti namo viena. Šypsodamasi atsitraukiau nuo jos, kad ji nesuprastų nevykusio mano melo ir patikinau, jog viskas bus gerai.

Ketindamas mane išlydėti Altonas pakilo nuo stalo, tačiau aš švelniai stumtelėjau jį atgal į vietą, norėdama kuo greičiau pasprukti.

- Susitiksime namuose, brangusis,- vyptelėjau, sulaukdama apsiniaukusio ir įniršiu perpildyto žvilgsnio. Nekreipdama į tai dėmesio atsitiesiau ir, atsisveikinusi su vakarienės svečiais, išpuoliau į šaltą balandžio naktį.

Vos išėjus į lauką pasidarė lengviau kvėpuoti, atsirėmiau į graublėtą pastato sieną, mėgindama išlošti sau nors kiek daugiau laiko. Sunkiai traukiau į plaučius gaivų orą, jausdama, kaip kūną užlieja nauja siaubo ir adrenalino banga, surakinanti kiekvieną kūno milimetrą. Turėjau dešimt minučių nusigauti į barą, kuriame manęs jau laukė Darenas. Vienas susitikimas su juo man buvo baisesnis nei visas gyvenimas su Altonu.

Ką ruošėmės vienas kitam pasakyti?

Žinojau, kad už šiandieninį savo elgesį galėjau nukentėti. Nuo Altono, ir juo labiau nuo Dareno. Todėl kažkokiu būdu turėjau patenkinti juos abu.

Altono laukęs vairuotojas rūkė ir kalbėjo su viešbučio darbuotoju, todėl nesunkiai prasmukusi pro jį, judrioje gatvėje gatvėje pagavau taksi. Meldžiausi, jog naktinės Niujorko spūstys nesukliudytų man pasiekti Dareno laiku.

Turėjau lygiai aštuonias ramybės minutes, po kurių manęs laukė praeitis.