Raudonas gervuogių vynas ('K)

• Aštuntas skyrius •

 Iš susijaudinimo vos sugebėjau apsirengti - įsisprausti į mėlynus džinsus ir užsisagstyti marškinėlių sagas buvo kaip niekad sunku. Virpančiais pirštais kedenau vis dar drėgnus plaukus, mėgindama priešais veidrodį nutaisyti ramią veido mimiką. Deja, buvau apgailėtina.

Negalėjau nusėdėti vietoje pamačiusi paslaptingąjį automobilį, privalėjau kam nors tai papasakoti. Kiekvieną sekundę jaučiau, kaip atplyšta mažytė smegenų dalis ir tai varė mane iš proto. Jaučiau, kaip kraustausi iš proto. Tikriausiai ėjau iš proto jau seniai, o dabar suvokiau tai labai aiškiai.

Galiausiai lioviausi žaisti su plaukais ir paskubomis išdžiovinusi juos džiovintuvu išėjau iš kambario. Apačioje ilgokai ieškojau pavasarinio palto, kol supratau, kad vakar palikau jį bare. Tyliai nusikeikusi užsivilkau ploną odinę striukę, guosdamasi, kad šiandien laukė šiltesnė diena. Negirdomis nuleidau ir Esteros maldavimus likti namuose, nė neatsisveikinusi išėjau pro duris.

Pavasarinis vėjelis maloniai taršė plaukus ir gaivino sustingusį veidą, tačiau negalėjau juo mėgautis. Susikišusi rankas į striukės kišenes kulniavau balų nusėtomis gatvėmis, mano žvilgsnis buvo aklai įsmeigtas į kelią ir tik vienos kojos žinojo, kur turiu eiti. Jaučiausi siaubingai. Jeigu vyras, stovėjęs prie mano namų, būtų norėjęs mane pagrobti, būtų be vargo tai padaręs. Nesugebėjau apsidairyti ir įsitikinti, kad dabar nesu sekama. Bet kas galėjo mane užpulti viduryje dienos ir aš, tikriausiai, nebūčiau sureagavusi.

Prireikė beveik valandos nusigauti iki Centrinio parko, tačiau aš nejutau jokios laiko nuovokos. Tik įžengusi į biblioteką, kurioje tikėjausi sutikti Amaliją, susimąsčiau, kad nežinojau, kelinta dabar savaitės diena. Lengviau atsipūčiau, kai tarp knygų lentynų išvydau pažįstamą šviesiaplaukės galvą.

- Milana?- nustebo ji, kai netikėtai kritau jai į glėbį ir kelias sekundes sustingusi laikiau apsikabinusi ją rankomis. Sutrikusi Amalija apglėbė mane rankoje laikydama kažkokį sunkų romaną.- Brangioji, atrodai nekaip.

Netardama nė žodžio atsitraukiau ir tik papurčiau galvą. Turėjau tiek daug pasakyti, tik nežinojau, kiek daug turėčiau sakyti.

- Nebėra rūkomojo?- paklausiau lyg niekur nieko. Nuoširdžiai neprisiminiau, kada buvau šioje vietoje.

- Baigėsi žiema,- priminė man draugė, čiupdama mane už rankos ir nusitempdama prie tarnybinio išėjimo. Leidausi nuvedama į nedidelį bibliotekos kiemelį su mažyčiais, metaliniais suoleliais ir gerokai per aukšta pievute, kurioje jau žėlė piktžolės. Per skubėjimą pamiršau cigaretes, supratau tai tik tada, kai Amalija įkišo man tarp pirštų savąją.

- Kelintadienis šiandien?- šis klausimas skambėjo dar keisčiau nei pastarasis.

- Šeštadienis,- nepatikliai atsakė mergina, suraukdama šviesius antakius. Neištvėrusi nusukau žvilgsnį į konteinerius priešais - virš jų skraidančios musytės priminė vabzdį laiptinėje.- Milana, atrodai kitaip nei vakar. Nežinau, bet gąsdini mane labiau nei vakar. Gal papasakosi, kas atsitiko? Ir kas nutiko tavo delnams?

Palaukiau, kol ji prisidegė cigaretę ir tik tuomet prisidegiau savąją. Įtraukusi pirmą dūmą suvokiau, kad visai jos nenoriu - menki pusryčiai grasino palikti skrandį.

- Mane susirado Darenas,- tyliai sumurmėjau, žiūrėdama, kaip tarp pirštų smilksta cigaretė, o melsvi dūmai kyla į viršų. Amalija aiktelėjo; nors apie Dareną žinojo nedaug, to užteko, kad tai ją išgąsdintų. Nenorėjau leistis į smulkmenas, iš viso nenorėjau kalbėtis apie tą vyrą, tik žinojau, kad turiu tai paminėti.- Mudu susitikome bare. Jis privertė mane pasakoti apie praeitį, apie mūsų kūdikį ir... ir iškėlė labai daug klausimų.