Raudonas gervuogių vynas ('K)

• Trečias skyrius •

Mano akių vokai pradėjo virpėti, o visas kūnas purtėsi, kai per odą nusirito nematomo šalčio banga. Sugraibiau ant sofos nukritusį telefoną, tačiau nesugebėjau prinešti jo atgal prie ausies, vietoje to, prisispaudžiau prie lango, ieškodama Dareno šešėlio ir tamsių, mane kiaurai veriančių, akių.

Tu nužudei...

- Ką po galais čia veiki?- išlemenau vos girdimai, kai sutelkusi drąsą vėl priglaudžiau telefoną prie ausies. Mano akys lakstė pustušte gatve tarsi išprotėjusios, kol tuo tarpu Darenas nusijuokė į ragelį. Kiekvienas plaukelis ant odos pasišiaušė, o visame kūne tarsi aidas atsimušė šiurkštus vyro juokas. Toks pats šiurkštus, bejausmis juokas, nesikeičiantis metų metus...

- Ieškok neieškojusi, nerasi manęs, brangioji. Svarbiausia, jog aš visur rasiu tave ir tu nuo to nepasislėpsi,- ramiu, tolygiu balso tonu kalbėjo Darenas, kai tuo tarpu aš vis labiau puoliau į neviltį. Atsitraukiau nuo lango, apsikabindama save viena ranka ir įsisprausdama į sofos apmušalus, tarsi norėčiau ten prasmegti. Iš tiesų, tai buvo vienintelis mano troškimas.

Mudu su Darenu abu kartus išsiskyrėme siaubingai - pirmąjį aš pabėgau nuo jo iš ligoninės, mirus mudviejų dukrelei, antrąjį parklupau nuo jo kumščio, o nuo sekančio išgelbėjo tik pasirodęs Deilonas... Turėjau susiprasti, kad taip lengvai jis manęs nepaleis. Kai mudviejų keliai taip netikėtai susikirto dar kartą, turėjau suvokti, jog jis medžios mane. Norės atsakymų į klausimus, kurių aš neturėjau.

Ir nors tėtis žadėjo man, kad padarys viską ir neleis Darenui prisiartinti, mano buvęs vaikinas buvo gerokai suktesnis už visus tėčio asmens sargybinius.

- Nebūk tokia susikrimtusi, mieloji, aš tik noriu šnektelėti. Prisiminti senus, gerus laikus,- užsimerkiau, kai šaltas jo juokas vėl nupurtė kūną. Stengiausi įkvėpti gilesnį oro gurkšnį, tačiau vos pamėginus, jis strigdavo gerklėje, be galimybės nukeliauti iki išsausėjusių plaučių.- Ką manai apie šį vakarą?

- Mudu neturime apie ką šnekėtis,- vos girdimai sušnibždėjau, tačiau puikiai žinojau - Darenas girdėjo kiekvieną žodį.

- Labai klysti, Milana. Mudu turime visą pasaulio laiką šnekėtis apie tai, apie ką aš noriu šnetėktis ir mudu šnekėsimės,- nors Dareno balso tonas nepakito, suvokiau, jog tai ne bereikšmis grasinimas. Tas vyras padarydavo viską, ką pažadėdavo.- Šiandien devintą valandą, tu susitiksi su manimi Royals bare. Pasistenk būti punktuali, žinai, man nepatinka laukti. Ir prisiekiu, Milana, jei nepasirodysi tame sumautame bare, aš padegsiu tavo ir tavo nusususio vyro namus. Žinau viską. Kur, su kuo ir kaip gyveni. Žinau, kad sunkiai dabar kvėpuoji. Matau, kaip tavo veidu rieda ašara.

Nejučiomis priglaudžiau pirštų pagalvėlę prie drėgno skruosto ir užsimerkiau, slėpdamasi nuo savo nevilties bei kaustančios baimės, sugniaužusios širdį.

- Iki pasimatymo vakare,- meiliai atsisveikino Darenas, padėdamas ragelį, palikdamas mane paniką keliančioje nežinioje.

Be jokių emocijų žvelgiau į vestuvines savo nuotraukas, kuriose, merdėdama viduje, išorėje sugebėjau šypsotis ir stipriai spaudžiau savo teisėto vyro ranką, labiau iš baimės nualpti nei laimės. Geriau įsižiūrėjus, galėjau išvysti blizgančias ašaras šviesiose savo akyse, pasislėpusiose po netikromis blakstienomis. O gal taip gerai mačiau jas tik todėl, kad žinojau, jog jos ten buvo. Jaučiau jas kiekvieną dieną, nors kartais atrodydavo, jog nebeturiu ko išverkti.

Tačiau jos nepaleido manęs.

Prisivertusi padėti vestuvines nuotraukas į šalį pasilenkiau ir iš spintelės išsitraukiau kitą, gerokai senesnį, apdulkėjusį ir seniai kada beatverstą albumą, kurio viršelis buvo numargintas mano piešiniais ir draugų parašais. Sunkiai nusileidau ant pūkinio kilimo savo namų svetainėje ir dantimis sugniaužusi žaizdotą lūpą prisiverčiau dar kartą jį atversti.