Kažkas ką galėčiau jausti

~5~

Viktorija stovėjo basa ant grindų ir laukė kol jai suverš vėl tą prakeiktą korsetą. Dabar bus vakarienė ir atvyks visi svečiai, iš kurių, žinoma Kordas.

Vien ta mintis dar labiau leido nebekviepuoti. Tarnaitei baigus, Viktorija apsiovė baltus batelius ir užsidėjo mėlyną, ilgą, pūstą suknelę. Jos plaukus sukėlė į kuodą, o akis šiek tiek paryškino.

Galiausiai ji įkvėpė ir nusileido žemyn. Vis rinkosi daugiau ir daugiau žmonių. Vieni linksminosi, kiti smagiai šnekučiavosi su susirinkusiais. Viktorija šypsojosi ir maloniai su visais sveikinosi.

Prie jos priėjo Leila. Jos suknelė buvo paprastesnė, rausva, o plaukai gražiai surišti į žemą kasą su kaspinėliu.

-Nuostabiai atrodai, Viktorija. - Leila išsišiepė lyg mažas vaikas. Jos veidas dabar buvo gražesnis nei įprastai. Ji buvo neryškiai pasidažiusi ir plačiai šypsojosi.

-Tu taip pat. - pagyrė savo sesę Torė ir švelniai pataisė jos suknelės petnešėlę.

-Eik linksmintis. - paliepė jai Viktorija, o ši paklususi, nužingsniavo žmonių link.

-Jūs tikriausiai Viktorija, tiesa? - žemas, kimus, tačiau beprotiškai jaudinantis balsas pasiekė Torės ausis.

-Čia tikriausiai dar šimtai Viktorijų. - atsaniai atsakė ji, net nepasisukdama į nepažįstamąjį.

-Bet tik jūs vienintelė tokia graži. - pagyrė ją vyras. Torė suraukė antakius. Kaip gi jis drįsta?

Viktorijai atsisukus, vyras stovėjo tvirtai lyg siena. Torė neteko žado. Toks grožis jos akyse rodėsi pirmą kartą. Paltūs pečiai ir geltonos akys ją užbūrė.

-Jūs taip pat... Turiu omenyje, esate gražus. - atsikrenkštė Viktorija ir išraudo už savo kvailumą. Vyras tyliai sukikeno.

-Kordas Sevidžas. - tarė jis ir ištiesė ranką. Viktorija regis pamiršo kaip jo prieš atvykstant neapkentė.

-Viktorija Templ Vaiting. - šyptelėjo ji ir ištiesė savąją. Kordas švelniai paėmė ją ir lėtai pasilenkdamas, švelniai lūpomis palietė jos mažą rankutę.

Viktorija smarkiai ir ryškiai sudrebėjo. Ją jis pradėjo veikti jau šitaip greitai. šiurpuliai apsėdo kūną, o mintis užvaldė visiškai nepažįstamas žmogus.

-Kas jus čia atvėdė? - maloniai paklausė vyras. Viktorija nei ne abejojo, jis tik apsimetinėjo, todėl vėl tapo atsaini jam, bei grubi.

-Gero vakaro, pone. - tarė ji ir iškėlusi galvą, nužingsniavo žmonių link.

tai bent mergina... Pamanė Kordas ir šyptelėjęs nuėjo prie baltaplaukės. Ši linksmai šoko su vienu vaikinu, tačiau vos Sevidžui pasirodžius, vaikinas droviai pasitraukė šalin.

-Atleiskite, ar mes pažįstami? - Leila stovėjo šypsodamasi, tačiau sutrikusi, Kordas nusijuokė.

-Ne, tačiau labai norėčiau susipažinti su jūsų seseremi, mildedi. - Kordas buvo pasiryžęs padaryti viską, jog Viktorija bent įvertintų jo pastangas.

-Turite omenyje Viktoriją? Ah, mano sesuo nėra labai pasiryžusi naujiems santykiams. Ji nėra optimizmo įsikūnijimas. - sukikeno Leila. Kordas neryškiai šyptelėjo.

-Lažinuosi man pavyks ją sužavėti. - nepriekaištingai nusišypsojo Kordas. Leila smulkmeniškai šyptelėjo ir nuėjo savo keliais.

Kordas pakilo į antrą aukštą. Jis niekur nematė Viktorijos, todėl jam buvo kiek neramu. Galbūt ji tiesiog sode?

Kordas ėjo link savo kambario, kai staiga išgirdo kaip dūsavimai sklinda iš Torės miegamojo. Durys buvo kiek praviros, todėl viskas puikiai matėsi.

Nuogos, ilgos kojos kovojo su noru kristi į lovą ir ilsėtis. Jos plaukai vis dar buvo surišti, tačiau tamsios garbanos, atrodė taip gražiai prilipusios prie kaklo. Galiausiai ji sualsavo dar garsiau, kai pagaliau korsetą ji nusitraukė.

Kordas paėjo kelis žingsnius atgal, tačiau viską stebėjo. Nuo jos pėdų, per kambarį perskrido balti bateliai.
Nuoga nugara buvo lygi ir suprakaitavusi.

Kordas su skausmu sudejavo ir nesusilaikęs, priėjo prie durų, bet greitai apsisprendęs, išėjo atgal į pirmą aukštą.

Kaip jis norėjo jos...
Jam taip skaudėjo, jog net nežmogiškos jėgos jam nepadėjo numalšinti tai kas darėsi su juo, jo kūnų, jo mintimis.
Viskas.
Ji bus jo.
Mano ir tik mano.