Kažkas ką galėčiau jausti

~ 2 ~

Viktorija ir Leila smagiai leido laiką sode, kuriame žaidė šachmatais. Viktorijai sekėsi puikiai, tačiau Leilai, nelabai. Leila iš prigimties buvo trapi ir naivi. Priešingybė seseriai ir visiškai panaši į savo motiną. Na, o Torė, tuo tarpu iš tetos Greisės paveldėjo grožį, o charakterį iš tėvo. Viktorijai nepatiko būti ir gyventi kaip princesei, bet ko tik nepadarysi dėl sesers.

Torė sukando apatinę lūpą, laikydama savo žavingą juoką, nes jos sesuo paėjo visiškai kvailą ėjimą.

-Šachas. - tarė Viktorija ir numušė šahmatus. -Ir matas.

-Neteisinga. Tu visada laimi. - užsispyrė Leila ir atsistojo. Viktorija pasiekė ir ją.

-Mieloji sese, myliu tave, tačiau žinai, esu šachmatų gerbėja. Viską esu pramokusi. - Torė stovėjo it tikra ledi. Išsitiesusi ir neryškiai šypsojosi. Jos dešinės rankos plaštaka laikė kairiąją ir dailiai kabėjo ore.

-Myliu tave, Viktorija. - Leila stipriai apsikabino seserį ir išėjo iš sodo. Ji nuėjo skaityti savų knygų, kurios Viktorijai - nelabai patiko.

Torė lengvai mostelėjo ranką tarnui, kad šis sutvarkytų staliuką. Vos jai pradėjus eiti link namų įėjimo, prie jos pribėgo mažas, apvalutis ir praplikęs vyras.

-Miledi, pas jus atėjo. - tarė Timsonas. Jis buvo visa savo širdimi atsidavęs Viktorijai ir Greisei.

-Kas, Timsonai? - Viktorija jam žaismingai šyptelėjo.

-Grafas Brantas ir grafienė Brant. Su savo dukra Elize, miledi. - nulenkė savo praplikusią galvą. Viktorija jam padėkojusi, it bitės įgelta nulekė į svetainę.

-Teta, dėde! - Viktorija buvo laiminga matyti Greisę ir Deimoną. Jie buvo labai graži pora. Elizė, jų dukrytė buvo vos šešerių metų, tačiau pasakiško grožio ir begalo protinga.

-Viktorija. - Greisė palenkė galvą, pasisveikindama su dukterėčia, tačiau visas oficealumas dingo. Viktorija puolė tetai ir dėdei į glėbį.

-Ah, Jūsų šitaip pasiilgau! - šūktelėjo Viktorija ir pritūpė prie mažosios. Mažylė plačiai išsišiepė. Jos vieno priekinio dančio nebuvo. Tačiau ji vis tiek liko mielumo įsikūnijimu.

Viktorija atsistojo. Ji suprato, jog kažkas negerai. Juk iš kito Anglijos galo, šeima nesitrenktų pamatyti tik savo dukterėčias.

-Kur tavo sesuo? - paklausė Deimonas.

-Aš čia, dėde, teta. - tarė Leila įėjusi į svetainę. Leila ne taip stipriai juos mylėjo, tačiau jie - išgelbėjo ją ir jos seserį nuo skurdo. Ir mirties.

-Taigi nedelsiant eime prie reikalo. - Greisė atsisėdo. Tą padarė ir visi kiti, išskyrus mažąją grafaitę. Ši nubėgo pas Timsoną, kuris stovėjo prie durų.

-Viktorija, tau dvidešimt metų, nemanai, jog pats laikas tau susituokti? - Greisė atsilošė krėsle. Torė kelis kart sumirksėjo.

-Tiesą sakant, nelabai suprantu apie ką jūs kalbate, teta. - Viktorija kaip įstengdama vengė šios temos. O, Dievulėliau! Ji šitaip nenorėjo tuoktis!

-Leila, tau šešiolika, tačiau tau taip pat praverstų vedybos. - teta buvo įžvalgi. Ji tenorėjo dukterėčioms suteikti tobulą gyvenimą.

-Teta, myliu Jus, tačiau tuoktis aš dar nesiruošiu. Neturėtumėte skubinti ir Leilos. Vis dėl to, jai šešiolika. Suprantate, ji... nieko nežino apie... Apie tai kaip atsirado Elizė. - Torei buvo sunku kalbėti tokiomis temomis. Ir iš ties. Leilai niekas nepasakojo apie malonybės kurių dar Viktorijai neteko patirti.

-Taip, puikiai suprantu, bet galbūt tu? Argi nenorėtum sukurti šeimos? - Greisė buvo tikrai sugalvojusi jai jaunikį. Tačiau Viktorija norėjo tuoktis tik iš meilės.

-Jeigu turėčiau šalia mylimą žmogų... -Deimonas ją greitai užtildė.

-Meilė čia nieko dėta. Ir mes su tavo teta vienas kitą pamilome kai buvome susituokę ir gal tik po dviejų metų. - dėdė taip pat buvo užsispyręs.

-Turiu Jums pasiūlymą, Leila, Viktorija. - mestelėjo teta. Viktorija nužvelgė Leilą, kuri buvo susidomėjusi tai, ko dar pati nei nesuprato.

-Leilą, tau turiu puikų ir labai mielą grafą. Jis užima aukštas politines pareigas Anglijoje. - Greisė išsišiepė. Regis, šis vaikinas jai labai patiko!

-O, Viktorija, tau grafas Kordas Sevidžas. Jis neseniai persikraustė į Angliją, tačiau manau, jog tikrai nebereikalo. Sklinda kalbos, jog jis ieško žmonos, kuri pratestų Sevidžų giminę. Jis turtingas ir tikras gražuolis. - Greisė atsitiesė. Jos užsispyrimui nebuvo ribų. Dėl Dievo meilės, Viktorija tikrai nesituoks su nepažįstamu žmogumi!

-Teta, aš jo net nepažįstų. Net nesu jo mačiusi. Juolabiau apie jį girdėjusi. - nenusileido Torė.

-Na, dabar girdėjai. Būtų malonu jeigu susitiktumei su juo. - teta nepriekaištingai įkalbinėjo Torę, tačiau ji tikrai nežada pasiduoti.

-Nežinau, teta Greise... tikrai nežinau. - Viktorija purtė galvą. Greisė pakilo ir pagal tasykles, pakilo ir visi kiti.

-Viktorija, Leila. Kai persigalvosite, parašykite laišką. Bėje, grafas Kordas yra šiame mieste. - mirktelėjo Greisė ir atsisveikinusi su dukterėčiomis išvažiavo į kitą Anglijos pusę.

-Ar tu tuo tikras? - Rafaelio žvilgsnis buvo gilus ir nepatiklus. Tiesą sakant, jis netikėjo ką jam ką tik pasakė Kordas.

-Visiškai. Viktorija Templ Vaiting labai panaši į Elžbietą. Nemaniau, jog tai įmanoma, bet nuojauta kužda, jog jos dvi kažkaip yra susijusiuos. -tarė Sevidžas vaikščiodamas po raudoną kambarį. Rafaelį pradėjo erzinti, bet jis laikėsi iš paskutiniųjų.

-O jos sesuo? Kas ji tokia? - paklausė Rafaelis. Kordas pasižiūrėjo į jį kaip į kvailį.

-Ne, Rafaeli. Ji ne tavo nosiai. - purtė galvą Kordas. Rafaelis buvo žmogus. Tačiau jis žinojo kas toks yra Kordas. Jis niekada nebijojo Sevidžo.

-Ah... - sudiejavo Rafaelis. Jis nebuvo labai jaunas. Trisdešimties metų vyras, buvo aukštas, juodais it varnos plunksna plaukais, bei safyrų spalvos akimis.

-Turiu pabandyti susisiekti su Viktorija. Kažkaip ją privylioti pas save... - garsiai mąstė Kordas.

-Ir ką darysi tada? - suprunkštė jo draugas. Kordas šelmiškai išsišiepė. Jo balti dantys sužvilgo prieš krištolinę lempą. Jo akys iš švelnaus aukso tapo kraujo raudonumo.

-Susigrąžinsiu ją. - tik tai te pasakęs Kordas, gurkštelėjo dar brendžio ir nusisuko į didžiulį langą, prisimindamas kaip jis karštai mylėjo Elžbietą ir tai, jog galimai Viktorija ir yra jo labai senai buvusi žmona.
Velniai griebtų.
Jis norėjo jos.
Labiau nei norėjo.
Jis troško jos.
Jos visos.
Ir kūno.
Ir kraujo.