Kažkas ką galėčiau jausti

~6~

Viktorija atsibudo nuo beldimo į duris. Jis buvo garsus, tačiau malonus. Torė net nepagriebusi kažko prisidengti, su ilgais baltais naktiniais prisliūkino prie durų, tikėdamasi išvysti seserį arba tetą. Ši iškėlė virš galvos rankas ir susiveržė plaukus.

Mergina lėtai pravėrė renesanso laikų duris ir nustebo pamačiusi ne seserį, o blausioje tamsoje švytintį vyro kūną.

-Dėde Deimonai? - tyliai sukuždėjo ji.

-Ne, tai aš, Kordas. - balti dantys išlindo mėnulio šviesoje ir net neprašęs leidimo, įėjo vidun.

-Ar kažko prireikė taip skubiai? - Viktorijos širdis labai smarkiai ir garsiai plakė, kad tikriausiai net Kordas girdėjo. Jos krūtinė kilnojosi. Ji buvo ir susierzinusi, smalsi ir sutrikusi.

Kordas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, grožėdamasis prieš save šia būtybe. Viktorija suvirpėjo ir pažvelgė žemyn. Ji tik dabar suprato, jog ji tik su plonais naktiniais. Jog visas jos turtas, beveik visas, atidengtas.

Kordas šyptelėjo ir jo akys tapo visiškai juodos. Dabar pat jis norėjo jos. Jos kraujo, jos kūno, jos šalia savęs, jos šioje lovoje.

-Norėjau pasiteirauti kur yra ponios Greisės kambarys. - jo duslus balsas pasklido po kambarį. Tada jis paėjo kelis žingsnius priekin. Jie buvo taip arti vienas kito, jog Viktorija galėjo jausti jo prisirpusią, vyrišką lytį.

Torė pradėjo tankiau kvėpuoti, jai darėsi silpna visomis prasmėmis. Ji vis labiau ir labiau stengėsi nepasistiepti ir neįsisiurpti į tas godžias, putlias lūpas, nepaliesti to aštraus žandikaulio.

-Jis... - Viktorija nebegalėjo ištarti nei žodžio. Jai buvo sunku būti prie šio vyro. Tokio galingo ir beprotiškai svaiginančio.

-Nesvarbu... - tyliai tarė jis ir švelniai palietė jos rudas išsprūdusias iš kuodo, garbanas. Torė sudrebėjo, pamiršusi, jog tai vyras už kurio nori užtekinti jos teta.

Ji užmerkė savo akis ir dar kart suvirpėjo. Tačiau nebe iš susijaudinimo, o iš šilto vėjelio. Viktorija staigiai atsimerkė ir apsidairė po kambarį. Nieko nebebuvo, tik ji pati su savimi. Mergina įsirėmė rankomis į sieną ir sukandusi apatinę lūpą, palietė tą pačią garbaną, tačiau jos visa laimė išblėso ir grįžo tetos Greisės pamokslai apie vyrus. Ji staigiai atšoko nuo sienos ir nubėgo į lovą. Tegul jai Dievas atleidžia...

...

Išaušus naujai dienai, visi susirinko į svetainę pusryčiauti. Deimonas, Greisė, Elizė, Viktorija, Leila, Kordas, bei Persis.

Leila su Persiu buvo labai panašūs ir jie labai tiko. Jų abiejų plaukai buvo ypatingai baltos spalvos. Jie buvo labai drovūs. Tačiau akys skyrėsi. Leilos, mėlynos už mėlyniausią jūrą, o Persio, pilkos. Persis atitraukė kėdę, parodydamas savo džentelmeniškas manieras Leilai ir pats atsisėdo greta jos.

Tačiau Kordas jokių emocijų nerodė. Jis net nepažvelgė į Torę. Ji buvo kupina pykčio ir susierzinimo.

-Grafai Persi, kaip miegojote? - pasiteiravo Deimonas paimdamas Greisės liekną ir mažą ranką.

-Puikiai, ačiū. Viskas čia taip puiku. - tarė Persis. Viktorija kiek nustebo, išgirsdama ne mielą ar cypiantį balsą, o žemą ir vyrišką. Tačiau šis neprilygsta Sevidžui... pagalvojo ji, bet greitai nusipurtė nuo tokios minties.

-Labai džiaugiuosi. O Jūs, grafai Sevidžai? - paklausė Deimonas jo. Staiga, Viktorijos ir Kordo akys susidūrė. Torė jas tyrinėjo. Jos buvo švelniai rudos spalvos. Jos taip dažnai keičiasi...

-Puikiai. - tai taręs, jis nusuko akis nuo Torės ir pradėjo valgyti. Viktorija supykusi, atsistojo ir išlėkė iš valgomojo, palikdama visus nesupratusius.

Kordas jau buvo papusryčiavęs ir dabar vaikščiojo po sodą. Buvo apsiniaukusi diena, todėl jam tai patiko. Bet čia nebuvo Rafaelio. Tai jam kliūdė mąstyti blaiviai.

Sevidžas pakėlė akis į antro aukšto langą. Užuolaidos buvo atitrauktos. O nuoga Torės nugara nebeleido jam kvėpuoti. Jo akys tapo juodos, juodos. Juodesnės už tamsą.

Jis nebesusivaldys.
Jam taip reikia Jos.
Ir Jis Ją gaus.
Niekas Jam nesutrukdys.
Išsikyrus tą Jos švarią sąžinę
Ir Tą prakeiktą merginą stovinčią prieš Jį.
Bella...