Kažkas ką galėčiau jausti

~11~

Rytas buvo labai niūrus. Ir išties, niekas nesuprato kodėl. Dangus lyg ir norėjo prakiurti ir paleisti savo mėlynąjį kraują, tačiau niekaip nepasiryžo.

Viktorija stovėjo prie didžiulio lango su puodeliu kavos. Jai buvo šalta visomis prasmėmis. Ir fiziškai, ir psichologiškai. Tolumoje ji nieko nematė. Ji jautėsi purvina, sudarkyta, nebe tokia kaip anksčiau. Ah, kokia ji naivi, pasitikėjo Kordu. Ji jį net įsimylėjo, o jis, šį rytą dingo.

Į Torės kambarį įėjo jos sesuo ir žvelgė į rudaplaukę su ašarotomis akimis.

-Tu juk jį įsimylėjai, tiesa...? - Leilos balsas tapo lūžtantis. Viktorija nežymiai šyptelėjo ir per petį pažvelgė į sesę. Tada, gurkštelėjo kavos.

-Taip. Aš jį įsimylėjau. - su skausmu tarė Viktorija ir padėjo puodelį ant staliuko. Tada priėjo prie dėžutės, kurioje buvo Kordo dovanotas vėrinys.

-Jis vaikinas iš mano sapnų. - neištvėrusi tarė Leila ir išbėgo iš sesers kambario, trenkdama durimis. Torė atsistojo ir priėjo prie knygų lentynos.

Išsitraukusi knygą "Legends" ji atsivertė puslapį 125 ir perskaitė visą puslapį. Tada ji užvertė knygą ir rankomis apgobė savo kaklą. Jis ją naktį lietė, bučiavo, juk galėjo įkąsti. Ji galėjo tapti tokia kaip jis. Bet Viktorija neišsigando, tik ašara nuriedėjusi per jos skruostą išdavė kaip jai jis rūpi... Skausmingai, juokingai miela.

Į jos kambarį įlėkė aukštas vyras, kurio Viktorija labiausiai dabar norėjo. Kordas su nuostaba žvelgė į Torę, kuri klupėjo ant žemės, tačiau dailiai pakilo nuo jos ir nieko nebijodama apėjo aplink Kordą ir užtrenkė kambario duris.

Tuomet ji atsiduso ir priėjusi prie Kordo, stipriai jį apsikabino. Kordas apglebė ją tvirčiau ir pabučiavo į kaktą.

-Tu mane siaubingai išgąsdinai... - sukuždėjo mergina ir atsitraukusi nuo vampyro išpūtė akis.

-Bijai manęs? - su ugnelėmis akyse paklausė Kordas rudaplaukės. Ši papurtė galvą.

-Bijau, jog paliksi mane. Kaip ir naktį. Kaip ir šį ryt, kai niekam nepasakei kur išeini. - sumirksėjo ji ir iš jos akių pabiro mažos ašaros.

-Vampyrų gyvenimas sudėtingas. Keista, jog nebijai manęs. - nuleidęs galvą šyptelėjo Sevidžas.

-Aš myliu tave. Per tokį trumpą laiką sugebėjau pamilti vampyrą... Tai juokinga. - nusijuokė Viktorija ir nusišluostė ašaras.

-Aš irgi tave myliu. - tarė jis ir pabučiavo jai į lūpas.

Keista ta meilė. Vampyras ir žmogus...
vis galvojo Torė, tačiau nors ir tvirtino, jog ji nebijo, ji bijojo. Ji bijojo ne tai kas jis, o tai ką jis gali padaryti.

...

Visi sėdėjo prie stalo ir valgė. Niekas dar nežinojo kaip stipriai jauni "žmonės" myli vienas kitą. Niekas kolkas ir nesužinos. Nes viskas dar gali apsiversti.

Leila vis žvilgčiojo į Kordą su neapykanta ir baime. Juk ji sapnavo kaip jis žudo žmones. O jei tai tiesa?

Tačiau ji smarkiai prašovė, ir visi sužinos kodėl.

-Taigi, Kordai, kur buvote šį rytą? Visi begalo nerimavo. - Deimono žvilgsnis nuslydo ties ramiai valgančią Viktoriją. Tada ji pakėlusi akis, sugavo dėdės žvilgsnį ir papurtė galvą.

-Turėjau reikalų. - griežtai atsakė Kordas. Jam ne itin patinka, kai kažkas kišasi į jo gyvenimą, išimtis Torė.

Deimonas nusistebėjo Kordo griežtumu. Jam buvo įdomu, kas galėjo būti šitaip svarbu.

Tačiau Leila atsakymą giliai širdyje žinojo.
Juokingiausia tai, kad jį visi mėgsta, galvoja, jog jis geras, turtingas, įtakingas žmogus.
Antri du žodžiai teisingi.
Tačiau
Jis negeras,
Ir net nežmogus.