Sumaišytas užsakymas

VIII

- Jis tave pabučiavo?!- negalėjusi patikėti katik išgirstomis žiniomis, Harper pradėjo bėgioti iš nekantrumo.

- Taip, ramiau mergina, manau senutei, gyvenančiai žemiau mūsų, neis pailsėt jeigu šitaip šokinėsi,- nusijuokusi sudrausminau draugę,- vistiek tarp mūsų nieko nėra.

- Baik kalbėt nesąmones, tu jam patinki, tai aiškiai matosi,- užsivedusi kalbėjo mergina, vaikščiojanti aplink kambarį.

- Bet jis man nepatinka, Isaac galėtų būti mano geriausias draugas, nieko daugiau,- pagalvojusi užbaigiau Harper sakinį.

- Nemeluoki pati sau, jis tau patinka nors mažą dalelytę ir tu tai žinai,- jos tai pasakius ant merginos veido atsirado žaisminga šypsena.

Harper yra teisi. Isaac man pradeda patikti, tik aš nenoriu to pripažinti. Vos pagalvojus apie vakar vakarą ant mano veido atsiranda šypsena.

Tas vakaras tikras bus nepamirštamas. Už tai reikia dėkoti Isaac, vaikinas tikrai pasistengė dėl manęs.

- Tylą priimsiu kaip teigiamą atsakymą!- prieš išeidama iš kambario sušuko mergina.

--------

Įžengiau į kavinukę, kvepiančią šviežiai malta kava. Sustojusi savo kelyje įkvėpiau šio nuostabaus kvapo. Veidą papuošė nuoširdi šypsena.

Nieko nelaukusi pradėjau judėti mažo kabineto link. Pasikeitusi į įprastą uniformą pradėjau šiandienos pamainą.

---------

Pamainos laikui senkant vis greičiau ir greičiau išgirdau dar vieną skambutį, pranešantį apie naują lankytoją. Pakėlusi galvą nuo lapelio, kuriame užrašytas užsakymas, pamačiau, kad tai Isaac.

Vaikinas atrodė, kaip visada, nepriekaištingai. Ant galvos puikavosi juoda kepurė, juodi džinsai ir juodas megztinis. Vos Isaac akys pamatė mane and jo veido atsirado plati šypsena.

Vaikinas patraukė link septinto stalelio ir nieko nelaukęs atsisėdo į krėslą. Prie jo priėjo Susan ir priėmė užsakymą. Mergina, atsisukusi mano pusėn, pakilnojo antakius ir parodė, kad sekčiau paskui ją.

- Tavo vaikinas atėjo,- dainuodama pasakė bendradarbė, eidama daryti Isaac užsakymą.

- Kiek man kartų reikės kartoti, kad Isaac nėra mano vaikinas,- pavarčiau savo tamsias akis.

- Aš visada teisi, o dabar neški užsakymą,- daugiau nieko nesakiusi įgrūdo padėklą ir įspyrė į koją.

Nusijuokus papurčiau savo galvą ir nuėjau tikslo link. Pakeliui sutikau vaikino, sėdinčio prie septinto stalelio, žvilgsnį. Isaac nusišypsojo ir nuleido akis į meniu.

- Skanaus,- padėjau gėrimą, nusišypsojau ir apsisukusi norėjau eiti atgal.

Staiga pajaučiau šiltą ranką ant savosios.

- Palauk,- pasakė Isaac ir apsuko mane į save,- Kada baigi savo pamainą?

- Umm, septintą,- atsakiau žiūrėdama į vaikino ranką, laikančią manają.

Isaac pamatęs mano žvilgsnį greitai paleido mano ranką ir nesmagiai pasimuistė vietoje.

- Taigi, norėjau tave pakviesti pasivažinėti,- vaikinas nusišypsojo,- galėčiau tavęs palaukti, tau liko tik pusvalandis.

- Nemanau, kad tai gera idėja,- tai pasakiusi pasiėmiau padėklą ir greitai nuėjau nuo septinto stalelio.

--------

Nuėjusi į mažą kabinetą nusirengiau uniformą ir pasiėmiau savo daiktus. Išeidama iš kavinukės atsisveikinau su Susan ir patraukiau namų link.

Bet man nežinant, už pastato kampo laukė Isaac, atsirėmęs į sieną. Aš nieko nelaukusi apsisukau ir pradėjau eiti į kitą pusę, mano nelaimei, buvau pastebėta vaikino.

Jis greitai mane pasivijo ir padėjęs rankas ant mano klubų atsuko į save.

- Kodėl tu vis nuo manęs bėgi?- giliai kvėpuodamas paklausė Isaac.

- Kiekviena sekundė praleista su tavimi vis stiprina mano vidinius jausmus tau ir aš negaliu leisti tam dar labiau įsiliepsnoti,- išsilaisvinusi iš vaikino glėbio paspartinau žingsnį.

Isaac vėl apsukęs mane lėtai priglaudė savo lūpas prie manųjų. Kelias sekundes nesusigaudžiau kas vyks, bet atsipeikėjus, pradėjau lėtai judinti lūpas. Bučinys buvo ilgas, lėtas ir saldus. Vaikinas vis dar alsuodamas prabilo.

- Prašau, suteik man šansą, nes tu vienintelė, kurios man reikia šiame gyvenime.

Labukas, žmogeliukai
Atleiskit, kad ilgai nekėliau, mokykla😭
Dalis ne pati geriausia, bet tikiuosi patiko
Vote ir komentuokit nuomones
Xoxo, tissuepapper ❤️