Pilnaties Sargai

1. Kelionės Pradžia

Tas kelias savaites buvau vienas namie, ir nežinojau ką man gero nuveikti. Na aš esu mėgėjas, pakeliauti po mišką tad nusprendžiau į jį nueiti. Bet net neįtariau kad ši diena bus man lemtinga, kad užmegsiu, stiprų ryšį su jomis.

Aš dar snūduriavau, kai mane pažadino sprogimas. Iškritau iš lovos nuo sprogimo bangos. Pasirodo kad kaimynystėje, kaimynui Juozui, taisant savo seną mėlynos spalvos traktorių sprogo padanga. Visi miegai išlakstė, nuo to sprogimo sukelto garso. Atsikėlęs nuo grindų, aš iškart tiesiu taikymu nuėjau į vonią palysti po šaltu dušu, kuris mane visą laiką atgaivina rytais, po jo jaučiuosi kaip gimęs iš naujo. Iš po šalto dušo, apsirengiau, ir į virtuvę pasidaryti pusryčių, nes buvau išbadėjęs kaip vilkas. Išsikepiau kiaušinienės iš penkių kiaušinių ir įsidėjau į apie pusės litro talpos puoduką kavos ir užsipyliau.
Papusryčiavęs, apsivilkau kamufliažinius rūbus, į kuprinę įsimečiau, medžioklinį peilį dėl visa ko, nes nežinai niekada kas tavęs laukia miške. Močiutė, senelis ir mama buvo išvykę atostogų į Turkiją, tad buvo palikę man gerokai pinigų, žinodami kad aš esu savarankiškas, taupus ir sugebantis pasirūpinti savimi. Dar į kuprinę įsimečiau šiek tiek maisto, ir vandens, limonado, kad man beklaidžiojant po mišką nereikėtų badauti ir būti ištroškusiam. Prisipažinsiu kad man tai buvo pirmas sykis kai reikėjo, man pačiam, suktis kelias savaites kad išgyvenčiau. Išėjęs iš savo namų ir užrakinęs duris, raktą padėjau tik man ir namiškiams žinomoje vietoje. Ir kelionę pradėjau link miško. Buvo vasara. Bet tokios lietingos ir vėsios vasaros nebuvau matęs. Visur buvo prilyję, žemė įmirkusi kaip reikiant. Pasisekė kad buvo saulėta diena. Pūtė lengvas bet gana vėsus vėjelis. Ėjau man gerai žinomomis gatvėmis, kuriose prabėgo vaikystė ir paauglystė. Šimtus arba net tūkstančius kartų matyti seni, bet šiek tiek atnaujinti, gyventojų namai, kurie dunksojo kaip poilsio atgulę milžinai. Priėjau tvenkinį kurį vietiniai gyventojai vadina Žvyrduobe. Pavadinimas kilęs iš to, kad tvenkinio vietoje yra buvęs žvyro karjeras. Žvyrduobę aš skirsčiau į dvi dalis: Senąją Žvyrduobę kurioje yra tikros džiunglės ir kurios turi gerų žvejybos vietų ir į Naująją Žvyrduobę kurios pusė buvo privatizuota ir gražiai sutvarkyta bei įrengta pirtelė. Aš ėjau taku kuris šakojosi į du kelius: vienas kelias vedė tiesiai per laukus į mišką, o kitas į senosios žvyrduobės džiungles. Prie senosios žvyrduobės pusės yra apleista vietinės bibliotekos vedėjos tėvų sodyba, į kurią kartais užsukdavo pati vedėja, arba jos vyras. Kai ėjau taku kuris vedė pro tą sodybą, net nenutuokiau kad sutiksiu bibliotekos vedėjos vyrą žiauriai įsiutusį o kai jį sutikdavau tai būdavo malonus mandagus. Mane jis pamatęs rėkė man:
- Ei! Kur čia valkiojiesi valkata? Ar nori mano uošvių namus apvogti?
Aš ramiu ir mandagiu balsu atsakiau:
- Laba diena, kodėl jūs ant manęs rėkiate, ir beje aš einu pro šalį, tik pro šalį.
- Netikiu! - užstaugė vyras ant manęs - dink man iš akių, kad tavęs nematyčiau slampinėjant!
Aš pasiskubinau kuo toliau ir kuo greičiau pasišalinti nuo to rėksnio, maža ko gal dar sumąstys policiją man iškviesti,tad nurūkau į laukus. Laukuose atsivėrė gražus kraštovaizdis: tolumoje dunksojo miškas, juodos tarsi anglys dirvos, žaliavo pievos, buvo matyti keli vieniši krūmai laukų tolumoje kurie man labai priminė mano tėvo pakaušį, ant kurio buvo plaukų kuokštas, primenantis tuos krūmus. Tai panašu į patyčias, bet tai ne patyčios, tai tik juokelis, iš kurio man einant ėmė juokas. Besijuokdamas, žingsnis po žingsnio artėjau prie miško, ar jis artėjo prie manęs? Geras klausimas ar ne? Aš ėjau į mišką kuris ne tuoj pat už Grūšlaukės (Grūšlaukė yra mano gimtasis miestelis arba kaimas vadinkite jį kaip norite) o prie Peldžių kaimelio. Tuose miškuose aš žinau, beveik visus užkaborius, ir takus kuriais aš vaikščiojau kaip savo kieme. Iki miško bebuvo likę apie du ar tris kilometrus, tad nusprendžiau padaryti trumpą pertraukėlę nuo ilgo ėjimo. Susiradęs patogią vietelę atsisėdau ant seno sutręšusio kelmo. Ir išsitraukiau porą sumuštinių perkrimsti. Bevalgydamas, stebėjau aplinkui mane esantį kraštovaizdį ir pajutau kaip mane kažkas stebi iš aukštų žolynų. Nutariau kad tai kokia lapė ar barsukas, bet širdį kamavo jausmas kad tai gali būti kažkas galingesnio. Pailsėjęs ir užkrimtęs, tęsiau kelionę į mišką. Pakeliui į mišką, mačiau tolumoje dirvoje ariantį ar kažką kitką darantį traktorių, ir dar mačiau kelis automobilius, kurie važiavo dulkėtu keliu.

Man įžengus į Peldžių kaimą, jis buvo kaip išmiręs. Tarsi jame būtų buvusi prasisukusi giltinė, nes tokia tyla buvo, kokią galima išgirsti tik atokiose miško vietose, kuriose nečiulba paukščiai, ir aplenkia miško žvėrys. Ir po netrumpos kelionės aš, pagaliau pasiekiau tą gamtos sukurtą didingą, galingą ir paslapčių kupiną grožį kurio paslaptys man dar atsiskleis - tai buvo miškas.

Tai yra pirmoji istorija iš mano knygos Pilnaties Sargai. Laukite tęsinio...