Pilnaties Sargai

Kalėdinis Stebuklas

Kiekvienais metais, prieš didžiąsias metų šventes, mano tradicija yra iš giliausios miško vietos, nukirsti ir parnešti eglutę Kalėdoms. Gruodžio 23-ios rytas. Pusryčiavau prie stalo kartu su namiškiais. Klausiausi senelių pasakojimų apie jų Kalėdų šventimą kai jie dar buvo vaikai. Senelio balsas pertraukė gana įdomų močiutės pasakojimą:
- Tai kaip šiemet darom? Eglutę parnešti ar ne?
Močiutė pagalvojusi minutėlę, atsakė:
- Būtinai, juk reikia pratęsti mano senelio tradiciją.
Aš tik pritariamai palinksėjau galva, ir baigęs pusryčiauti, ėjau ruoštis žygiui į mišką. Galvojau, į kurį mišką reikės žygiuoti, į tą kur mane prieš kelis metus išgelbėjo vilkai, ar į kitą. Miškus pažinojau puikiai kaip savo kiemą nors kieme irgi ko nors naujo vis atrandi. Apsirengęs, išėjau į lauką. Lauke visur be sniego, šlapia ir purvynai. Nėra kalėdinės nuotaikos be sniego. Nuėjau pas senelį į garažą, pasiimti įrankių. Įžengęs į garažą, vos sprando nenusisukau. Ten tokia netvarka kad pats Kalėdų Senelis nepraeitų tyliai už ko nors neužkliuvęs. Pasiėmęs įrankius, pradėjau kelionę link miško. Iš pradžių ėjau normaliu keliu, o tada prasidėjo pats smagumas. Didžiuliai purvynai, kurie po truputį mano batus vertė į purvo gniutulus. Dedant kojas ant žemės, atrodė, jog, tas purvas tuoj nutrauks kojas. Žengiau į žolynus ten tas pats tik šiek tiek mažiau. Artėjau prie miško. Norint patekti į mišką reikia peršokti griovį. Priartėjęs prie miško, apsižiurėjau griovį, kur mažiausiai vandens būtų ir mažiausias tarpas peršokimui. Radau atrodo tinkamą. Kitoje griovio pusėje buvo lieknas berželis, į kurį peršokęs turėjau įsikibti. Prieš šokdamas pasirausiau kišenėje. Ištraukiau cigarečių pakelį, ir išsitraukiau cigaretę ir ją prisidegiau. Užsirūkiau.  Rūkydamas galvojau, kur kokia eglutė yra nedidukė šiame dideliame miške. Sugalvojau nueiti pažiūrėti prie griuvėsių miško viduryje. Baigęs rūkyti, nuorūką numečiau ant žemės ir ją sutrypiau. Įsibėgėjau, ir op per griovį. Peršokęs įsikibau į tą laibą berželį, galvojau kad jis mane išlaikys. Tik trakšt berželis nulūžo, o aš į ledinį vandenį, esantį griovyje įkritau. O lauke tik keli laipsniai šilumos. Visas greit tik į mišką iš griovio. Visi rūbai šlapi. Šaltis skverbiasi vis gilyn, bet aš vistiek tą eglutę partempsiu kad ir kas bebūtų. Žengiant gilyn į mišką, mane užplūdo prisiminimai apie šitą mišką, kuriame vilkai man išgelbėjo gyvybę. Tik gaila, kad nebesutiksiu tų vilkų. Jau kelis metus jų aš nebemačiau. Drebėdamas vis ėjau, link tų griuvėsių, jutau kaip limpa man drabužiai prie kūno, apsunkindami judėjimą. Vis dairiausi eglutės, žvilgt į vieną pusę, žvilgt į kitą, nėra jų. Nejaugi jas paslėpė pats miškinis, norėdamas sugadinti mano tradiciją. Aš nepasiduosiu jam, vistiek gausiu tą eglutę. Pradėjau jausti šiokią tokią šilumą, bet vistiek nemalonu kai šlapi drabužiai limpa prie mano kūno. Eidamas pagaliau pamačiau daubą o jos viduryje eglutę, ko aš ir norėjau labiausiai. Nukirsiu tą eglutę ir pranešiu ją namo. Lengva pasakyti bet sunku padaryti. Visų pirma aš nučiuožiau į tą daubą, o ten tokia klampynė kad po truputį vis klimpau gilyn. Tad reikėjo suktis kuo greičiau, nes galėjau Kalėdas sutikti miške. Greitai pripuoliau prie tos mažikės ir gražios žaliaskarės, nukirtau, ir su ja šiaip ne taip užsiropsčiau atgal į viršų. Viršuje manęs laukė dar vienas išbandymas. Šįkart tikras išbandymas. Trys alkani pelenų spalvos vilkai stovėjo ir bandė mane apsupti. Jiems tariau:
- Žiūriu, jums nėra šventinės nuotaikos ar ne? Kas ją jums sugadino?
Tai pasakęs aš traukiausi lėtai į šoną nuo daubos, kad tie nesumąstytų ant manęs užšokti ir įversti atgal į ją. Aš lėtai atbulomis traukiausi vienoje rankoje laikydamas eglutę, o kitoje kirvį kad galėčiau apsiginti. Tik staiga greitai apsisukau ir bėgau kiek tik kojos neša, visai buvau užmiršęs kad aš visiškai šlapias ir man šalta, ne tas galvoj buvo man. Svarbiausia man buvo išsaugoti gyvybę ir eglutę. Vilkai mane vijosi, o aš bėgau nesidairydamas kas man po kojomis. Bėgdamas nuo vilkų, užkliūvau už kažkokios medžio šaknies ar rąsto ne pats nežinau, bet skaudžiai pargriuvau, kirvis ir eglutė man išskrido iš rankų, aš guliu ant žemės, kentėdamas skausmą ir šaltį. Man ateina paskutinioji, bent aš jau taip galvojau. Nušliaužiau prie medžio ir  ir apsiverčiau ir pažiūrėjau kaip prie manęs artėja tie trys alkani vilkai, kuriems iš nasrų tryško seilės. Aš užsimerkiau ir laukiau kol jų aštrus dantys mane drąskys. Bet išgirdau cyptelėjimą. Atsimerkiu ten vilkė kurios nemačiau keletą metų po paskutinių įvykių. Galvojau kad ją brakonieriai nušovė. Vilkė ir jos vilkai pjovėsi su tais mano persekiotojais. Aš stebėjau kovą. Kaip vienas kitam vilkai kibo į gerkles, kaip išplėšia kruvinus mėsos gabalus. Ir kaip mano persekiotojai raitosi ant žemės mirties agonijoje. Vilkė priėjo prie manęs ir draugiškai pažiūrėjo į mane. Aš ją apkabinau ir net ašaros ištryško man, tarsi vilkė būtų mano mylimoji Evelina kurios nemačiau keletą metų. Aš apkabinau vilkę, o ji glaudėsi manęs. Abu buvome pasiilgę vienas kito. Aš stengiausi atsistoti, ir apsidairyti kur kirvis su eglute, sunkiai atsistojau, nes kojoje didžiulis skausmas. Ir šlubčiodamas parėjau, pasiėmiau eglutę ir kirvį. Vilkė man padėjo išeiti į pamiškę, prie kelio. Atsisukau į vilkę, atsiklaupiau. Vilkė priėjo prie manęs ir aš ją apkabinau. Virpančiu balsu jai tariau:
- Ačiū tau labai, tu mane išgelbsti jau antrą kartą. Liksiu tau skolingas. Iki pasimatymo miško gražuole. Paskutinį kartą dar pažvelgėm vienas į kitą ir vilkė pradingo su savo vilkais miško tankmėje. Aš patraukiau ant kelio kaip tik važiavo mašina, susistabdžiau, vairuotojas važiavo į mano gimtojo miestelio pusę. Jis mane paleido prie mano namų ir lipant iš mašinos palinkėjome vienas kitam gerų ir gražių švenčių.