Pilnaties Sargai

6. Didžiulė Drąsa

Atsibudau gana anksti ryte. Jaučiausi gerai pailsėjęs. Nuėjau palįsti po dušu.. Dušas mane atgaivino. Apsirengiau. Suskambo mano telefonas. Galvojau kad koks Darius skambina ar šiaip kas nors iš grūšlaukiškių. Paėmiau telefoną. Krūptelėjau. Ekrane švystelėjo adresato pavadinimas "Močiutė". Atsiliepiau:
- Dispečerinė Klauso. Labas - tariau
Močiutė tarė:
- Labas Pauliuk. Kaip sekasi? Kas naujo Grūšlaukėje?
Aš pagalvojęs kas gali būti naujo atsakiau:
- Gerai sekasi, vis dar gyvas esu sveikas, nesergu. Malkas suvežiau, daržus nuravėjau. Nebėra ką veikti. Lyja. Čia prieš kelias dienas škvalas praėjo. O kas naujo kaime, Maksvytis rado žiauriai sudrąskytus žmonių kūnus miške, kažkas nutiko bibliotekininkės tėvų sodyboje, ten policijos mačiau, kelis žmones palaidojo. Va kas naujo. O kaip jums ten? Kas naujo pas jumis? - viską papasakojęs, paklausiau.
- Atostogaujam, skrydžius atšaukė dviem savaitėm. - atsakė močiutė.
- Aišku, aišku. Na ką, iki tad, einu į šaldytuvą, nes man jau skrandis groja Betoveno likimo simfoniją.
- Iki. - tarė močiutė juokdamasi.
Baigęs pokalbį, telefone, įėjau į muzikos grojaraštį, ir pradėjau klausytis AC/DC, Thundertale, Powerwolf, Amon Amarth dainų. Tiesiu taikymu nubėgau link šaldytuvo, žiūrėti ko pusryčiams pasigaminti. Išsikepiau kiaušinienės, ir išsiviriau kavos. Mėgaudamasis pusryčiais, galvojau apie šiandienos planus. Miškas. Buvo mano šiandienos planas. Mane labai traukė į mišką. Pažiūrėjau pro langą, apniukęs dangus. Bet atrodė jog lietaus nebus. Pasiėmiau savo kuprinę, įsidėjau peilį kurį man iš Afganistano parvežė brolis. Apsimovęs batus, užrakinęs duris išėjau į gatvę. Vos tik išėjęs į gatvę, sustojo Dariaus automobilis. Įlipęs į jo automobilį, pasisveikinom ir pradėjom kalbėtis:
- Sveiks. Gal pametėsi iki Peldžių? Parvežti nereikės, pareisiu pėsčiomis.
Darius atsakė:
- Kaip tik į tą pusę važiuoju. O ką veiksi Peldžiuose?
Aš pamąstęs minutėlę atsakiau Dariui:
- Pas savo klasioką Marių. Seniai jį bemačiau.
- Aišku. - Atsakė Darius.
- Radai kur tepalus leidžia? - Paklausiau Dariaus
Darius šyptelėjo ir niūriai tarė:
- Būtų gerai kad būčiau radęs, važiuoju į Medininkus pas Augustį jo pasiimt, tas labiau gal žinos.
Aš pasakiau:
- Žinau kad neišmanau nieko tokiuose dalykuose, bet gal yra kur nors oro patekę arba užsikišusios žarnelės arba kiauros. Mano manymu šitie variantai tinka.
Darius nustebo akimirkai ir tarė:
- Gali būti kaip tu sakai, bet be Augusčio nieko nepadarysiu.
Pamažu artėjome prie Peldžių. Kelias duobėtas, nes tai buvo žvyrkelis. Darius yra greičio mėgėjas tai per duobes važiuojant kratė taip jog atrodė kad mes esam kokie drebantys pensininkai. Darius sustojo prie Hitlerio trobos. Hitleriu taip grūšlaukiškiai pravardžiavo tokį Adolfą, dėl panašių ūsų į fiurerio ūsus. Atsisveikinęs su Dariumi aš patraukiau link miško. Perėjęs laukymę, kurioje pasak vietinių pasakojimų per antrą pasaulinį karą buvo sušaudyti vokiečių SS kariai, kurių dvasios vaidenasi nerasdamos ramybės. Na nesu susidūręs su jomis, bet vistiek toks jausmas buvo kad mane kažkas stebėjo toje laukymėje nors nieko aplink nebuvo. Šiurpas perėjo per nugarą, prisiminus tuos pasakojimus.
Priėjau mišką. Pagaliau tas malonus miško kvapas, kuris mane gaivino, ir tarsi išlaisvino tikrąjį mane. Ėjau gilyn į mišką. Paukščiai kalbėjo įvairiausiomis giesmėmis, kažkur sukiauksėjo lapė, prabėgo didingas elnias, šlamėjo medžiai. Visa tai tarsi buvo atskiras pasaulis, kuriame gali atsiriboti nuo kasdienybės. Aš pajutau kad kažkas mane seka. Atsisukau o ten vienas iš vilkės vilkų kuris pas mane vakar buvo apsilankęs. Randas jam ėjo per akį. Aš priėjau prie jo, ir paglosčiau. Jis tada ėmė eiti gilyn į mišką, aš jį nusekiau iš paskos. Ėjome klaidžiais vilkotakiais, kuriuos težinojo tik vilkai. O sakau kad pažįstu miškus kaip savo kiemą. Vilkas mane atvedė į miško viduryje esantį nepabaigtą ir kurio niekada nepabaigs statyti pastatą. Net pats nustebau pamatęs kad ten daugybė vilkų. Jų suskaičiavau apie 70. Jie mane pamatę, iš lėto artėjo prie manęs, bet aš išsitraukiau peilį ir ruošiausi kovai iki paskutinio kraujo lašo. Tik staiga balta vilkė išniro ir ėmė ginti mane, atbaidydama saviškius. Atbaidžiusi juos, ji priėjo prie manęs, ir žiūrėjo man į akis o aš jai, tarsi klausdama pasiruošęs naujiems nuotykiams? Aš linktelėjau galva nieko neatsakęs.
Vilkė sustaugė ir vilkai ėmė eiti kažkur į mišką aš jiems nusekiau iš paskos. Aš ėjau prie vilkės ir kitų jau man žinomų vilkų, kurie man išgelbėjo gyvybę. Beeinant pakilo smarkus vėjas, medžiai pradėjo ošti karingai, virš mūsų galvų skraidė mirties pranašai - varnai kurie krankdami laukė dvėselienos. Priėjome lygumą miške. Apsidairiau. Daug šakotų žemų medžių, storų šakų prikritusių ir tolumoje parlekianti kita vilkų gauja o pasirodo kad ne gauja o visa gvardija. Vilkės vilkai irgi puolė jos pusėn. Aš puoliau kartu su vilkais. Prasidėjo mūšis. Vilkai vieni kitiems kibo į gerkles, ir bandė išplėšti jas. Aš su peiliu ir kirvuku rankoje, irgi susirėmiau su keletą vilkų vienu metu. Vienam perrėžiau šoną, kai šis taikėsi man kojas pakąsti, pasipylė kraujas. Kitam su kirviu tiesiai į nugarą. Abu krito negyvi. Puoliau kitiem vilkam į pagalbą. Greitai užšokęs ant priešo vilko, aš jam šaltakraujiškai perrėžiau gerklę. Nespėjau sureaguoti kaip mane parbloškė vilkas ir man taikėsi į gerklę. Jis mane spaudė su letenomis prie žemės. Aš jam nepasidaviau, ir ėmiau smaugti. Tyško seilės man ant veido, mačiau kaip jo akys raudonuoja nuo oro trūkumo. Tad ėmiausi kitos taktikos kuri bebuvo man vienintelė išeitis. Įkandau jam į kaklą ir išplėšiau kažkokį mėsgalį iš kurio vietos pasipylė karšto kraujo čiurkšlė tiesiai ant manęs. Vilkas sustaugė iš skausmo, ir krito raitytis mirties agonijoje. Jo kančias užbaigiau vienu kirčiu į pakaušį. Greit apžvelgiau mūšio lauką, mūšis kaip ir baiginėjosi, vilkai pribaiginėjo nukautuosius, tik staiga pajutau skausmą kairėje šlaunyje. Giliai įdrėskė priešų vilkas. Skausmas toks žiaurus kad neįmanoma apsakyti jausmo. Aš pargriuvau ant žemės. Susigriebiau už žaizdos, man temo akyse, kraujas tekėjo iš jos upėmis. Tik pamenu kaip vilkė mane sugriebusi už kapišono, tempė iš mūšio lauko. Ir tada mano akis apgaubė tamsa.