Pilnaties Sargai

4. Adrenalinas

Žinau kad pasaulyje, yra nutikę tokių atvejų, kai plėšrūnas, išgelbsti žmogui gyvybę. Manau kad tai tik dešimtys iš milijono tų laimės kūdikių kuriuos išgelbėjo plėšrūnai. Bet tai vienintelis atvejis kai žmogus užmezga stiprią draugystę su jį, išgelbėjusiais plėšrūnais.
Vilkė ėjo šalia manęs, o kiti vilkai, kaip kokie asmens sargybiniai, tarsi kokie Šveicarijos gvardijos kariai mane saugojo kaip kokį popiežių. Vakarą pamažu keitė naktis. Danguje pradėjo spingsėti pirmosios žvaigždės, kurios man buvo kaip kokios kelrodės namo. Vilkai mane per mišką vedė man dar nežinomais takais. Po truputėlį darėsi man vis sunkiau ką nors įžiūrėti, nes artėjo naktis. Pradėjom pro tą pačią miško aikštelę, kurioje aš vilkiukus išlaisvinau iš brakonierių gniaužtų. Aikštelė buvo netikslaus stačiakampio formos. Miške vyko naktinis gyvenimas: kažkur suūbavo pelėda, kuri turbūt pasakojo savo istoriją, naktiniai paukščiai čiulbėjo, briedžiai kažkur bėgo. Mane pradėjo pulti mašalai. Aš keletą kartų pasimuisčiau. Miške visiškai sutemo, buvo sunku ką nors įžiūrėti tarp medžių. Aš galėjau įžiūrėti tik vilkės kontūrus, nes ji buvo balta. Bet vistiek vilkai nežinia iš kur suprato mano problemą, karts nuo karto suurgzdavo kad nepasimesčiau miško tankmėje. Tarp medžių jautėmės kaip kokie nykštukai. Einant per mišką, po truputėlį tamsoje, ėmiau pastebėti kad medžių vis mažėja, vadinasi vilkai mane vedė teisingu keliu. Pagaliau priėjus pamiškę, aš vos įžiūrėjau, kažkokio objekto kontūrus. Priėjau kiek arčiau prie jo. Tai buvo matyto namo kontūrai. Iškart supratau kad esu Peldžiuose. O norėdamas tai patvirtinti kad esu Peldžiuose, apsidairiau. Vos tik išėjus iš miško mane apėmė didžiulis nuovargis. Akys pačios merkėsi. Ir visa tai tapo man nepakeliama kančia. Tolumoje per šitokią kančią aš vos ką nors įžiūrėjau. Bet vilkai prie manęs prieidavo ir niukteldavo man, kad neužmigčiau. Aukštai danguje, kažkur skrido lėktuvas, aukštoje žolėje čirškė žiogai. Senolių išmintis byloja, kad jei žiogai čirškia, bus graži savaitė. Pakilo lengvas vėjelis kuris padėjo man šiek tiek pražvalėti. Pamažu danguje mažėjo žvaigždžių ir daugėjo debesų. Ir man kaip tik pagalvojus apie škvalą, kaip tik sugrūmėjo griaustinis ir per dangų nusidriekė geltonos spalvos žaibas kuris buvo šakotas kaip medis, ir trumpam apšvietė man kelią namo. Pagal trumpą apšvietimą, supratau kad aš su vilkais netoli, bibliotekos vedėjos tėvų sodybos. Iki jos buvo belikę apie porą šimtų metrų. Vilkai pradėjo bėgti, ir aš iš jų paskos, nes žinojome kad lietus mumis gali užklupti bet kurią akimirką. Pasiekėme tą sodybą ir aš išgirdau du tai nutolstančius tai priartejančius balsus. Iškart pažinau kad tai bibliotekos vedėjos vyro ir Grūšlaukės vietinio policijos įgaliotinio balsai. Supratau kad kažkas ne taip. Atsisukau o vilkės pusę. Ji ėjo su savo vilkais kurie užstojo tvenkinį. Bent jau aš taip galvojau kad jie užstoja tvenkinį. Pamatęs artėjančias prožektorių šviesas link mano pusės, greitai nėriau į krūmus. Per tuos krūmus lysdamas, truputį apsibraižiau. Pasirodo kad tie krūmai slėpė, slaptą taką, kuriuo laisvai gali pabėgti nuo persekiotojų. Eidamas tuo taku, vienoje vietoje, tamsoje įbridau į tvenkinį iki pusės, ir tuoj pat išlipau. Krūmai aplink tą taką sudarė kaip kokią arką arba tunelį. Žodžiu kažką panašaus į tuos dalykus. Pagaliau pasiekėm, krūmynų pabaigą.
Jau kaip ir buvo laikas atsisveikinti su mano gelbėtojais, bet pasirodo kad dar ne. Išgirdau artėjantį balsą. Jis kalbėjo per radijo stotelę. Supratau kad tai policijos pastiprinimas, nes nutiko kažkas baisaus toje sodyboje. Greitai nubėgom pasislėpti kas kur, kas į krūmus kas atsigulė į aukštas žoles. O mudu su vilke, atsigulėm už mažų krūmų. Aš pritupiau ant kelėnų kad galėčiau staigiai atsigulti, jei tas policininkas eitų link mano ir vilkės slėptuvės. Aš to nesitikėjau, bet taip ir buvo, kaip aš buvau pagalvojęs su prielaida, jeigu tas įvyks, bet to tikrai nebus. Policininkas nusileido šlaitu ir šviesdamas su prožektoriumi, atsileidęs ir švilpaudamas, ėjo palei mano ir vilkės slėptuvę, aš atsiguliau ant vėsios ir rasotos žemės. Danguje vėl blykstelėjo žaibas. Mane apėmė baimės jausmas dėl to kad tas policininkas ėjo palei mano su vilkės slėptuvę ir dėl to kad jis galėjo užminti ant kurio nors vilko. Aš vos kvėpavau. Girdėjau kaip mano širdis daužėsi iš baimės, gyslose stingo kraujas, pylė šaltas prakaitas. Policininkas sustojo ties kažkuriuo vilku. Apšvietė teritoriją, pasisuko link sodybos, ir per radijo stotelę  pasakė:
- Dvidešimt šeštas, tryliktam. Jokių įtartinų dalykų nepastebėta. Tik maždaug penki vienodo dydžio akmenys. Dvidešimt šeštas baigė.

Policininkas nuėjo. Aš apsivertęs ant nugaros atsidusau. Tarsi koks akmuo nuo širdies būtų nuriedėjęs. Išėjom su vilkais ant kelio iš aukštų smilgynų. Apžvelgiau vilkus ir pažiūrėjau į vilkę. Danguje vėl plykstelėjo žaibų serija. Apkabinęs kiekvieną vilką o ypatingai aš apkabinau vilkę  už tai ką ji man padarė aš jai tariau ją paleidęs:
- Dėkoju tau už išgelbėtą mano gyvybę gražioji vilke, jei ne tu, kažin ar būčiau gyvas. Tikiuosi kad dar pasimatysim greitai. - pasakiau jai pilnu liūdesio balsu. Pajutau vilkės žvilgsnį. Jis buvo pilnas draugiškumo, rūpestingumo ir meilės. Miško gražuolė tarsi pabučiuodama mane, lyžtelėjo skruostą. Tada dar ją paglosčiau, ir patraukėm skirtingais keliais. Dar atsisukau pažiūrėti į vilkę bet jos niekur nebepamačiau.