Pilnaties Sargai

7. Netikėtumai Namie

Viską pamenu iki tol kol netekau sąmonės. Grynai viską. Prabudau ir kurį laiką nesupratau kur čia esu. Pasitryniau akis, apsidairiau, mano kambarys, tos pačios sienos, tas pats langas ir tos pačios lubos.
Buvau nupraustas, ir pervilktas švariais drabužiais. Norėjau keltis nuo lovos, bet man koją labai suskaudo. Išgirdau iš virtuvės pažįstamą balsą:
- Nesijudink, ramiai gulėk. Jei judėsi tau dar labiau skaudės. - pasakė netikras mano brolis.
Aš sušukau:
- Iš kur tu atsiradai po velnių?! Kaip aš atsidūriau namuose?
Išgirdau brolio sunkius žingsnius kurie artėjo prie mano kambario. Galvojau kad į mano kambarį įėjo aktorius Gerardas Butleris, kuris atliko vaidmenį filme apie termopilų mūšį kuriame trys šimtai spartiečių karių stojo į kovą prieš begalinę persų armiją. Bet tai buvo mano netikras brolis, kurio ūgis kaip aš mėgstu sakyti du metrai duobėj bet pakaušis švyti. Jis man ramiai atsakė:
- Aš ir mano kiti du draugai treniravomės miške kuriame tave radom be sąmonės ir visą kruviną. Aplink tave buvo vilkai, vieną iš tų vilkų pažinau. Ta baltoji vilkė irgi mano draugė kadaise buvo. Vilkai norėjo pulti, bet juos sustabdė baltoji. Aš negalėjau patikėti savo akimis, kad aš tave tarp jos gaujos pamačiau. Jei ne ji, būtumėm galvoję kad kažkas rimčiau nutiko.
- Tikrai? Baltoji tavo draugė? O kaip tu su ja susidraugavai? - Ėmiau uždavinėti klausimus kaip koks tardytojas.
Brolis atsakė:
- Prieš dvidešimt du ar tris metus, aš važinėjau miško keliukais. Namiškiai kažkur buvo išvykę ar į laidotuves į Vilnių ar kažkur kitur. Tiksliai nepamenu. Ir bevažiuojant, tuo keliu į Narmantus, man ant to posūkio į dešinę iššoko šernė su šerniukais. Tiesiai prieš pat nosį. Aš tik norėjau apsisukti su dviračiu greitai, ir dėt ant prakasų. Šernė į mane piktai žiūrėjo. Ji ruošėsi ginti savo dryžuotus, kaip su kokia pižama apsirengusius mažylius.
Susidomėjęs klausiausi brolio pasakojimo ir paklausiau:
- O kas toliau bebuvo?
Brolio kišenėje suskambo telefonas. Brolis atsakė:
- Palauk. Pakalbėsiu su telefonu pabaigsiu pasakoti. - Tai taręs jis išėjo į kitą kambarį ir kalbėjosi su kažkuo rusiškai. Aš dar nepakilęs iš lovos, sukausi ant kito šono, bet iškritau ant žemės, tiesiai ant sužeistos kojos. Iš skausmo net akyse aptemo, ir sustaugiau. Brolis tuoj pat baigė pokalbį ir atlėkė man padėt atsikelti. Pakėlė mane nuo žemės ir nunešė į virtuvę. Paguldė ant senos sofos, esančios virtuvės kairiajame kampe. Brolis pasakė:
- Gili žaizda. Teko užsiūti. Vaikščioti negalėsi maždaug kelias dienas. Bet aš tave pažįstu. Tu negali būti ramiai. Tau reikia kur nors išlėkti. Beje kur baigiau pasakoti? Ai, kai išvydau šerniukus, šernė ruošėsi juos ginti. Staiga tarsi kaip iš oro atsirado balta vilkė su savo šešių vilkų gauja. Ir jie nubaidė šernę su šerniukais nuo manęs kuo toliau. Aš buvau sustingęs  ir iš baimės, ir iš nuostabos. Vilkė priėjo prie manęs ir žiūrėjo į akis. Aš ją paglosčiau nedrąsiai. Nulipau nuo dviračio, ir priėjau prie vilkės ją apkabinau, ir padėkojau kad ji mane apsaugojo. Ir išsiskyrėm. Su ja man nuotykių nebuvo. O kai radom tave su Jurijum ir Nikolajum, miške, tai matėsi kad tu patyrei kaip reikiant nuotykių.
- Taip. Kaip reikiant.
Brolis paklausė ir tuo pačiu pasakė man:
- Beje ar žinai kad turi naują kaimynę? Ji Mokysis Klaipėdoje, jos tėvai nupirko namą čia kad nereikėtų gyventi bendrabutyje. Nes ji iš Vilniaus.
Aš atsakiau:
- Iš kur tu viską taip žinai kaip koks Darius? Padaryk pusryčius geriau. Pažinčių rubriką pratęsiu vėliau. Kai susipažinsiu su kaimyne. O tu nemėgink sugriauti mano šanšų į ją.
Brolis nieko neatsakė, tik nusijuokė ir ėmė daryt pusryčius. Aš susimąstęs, žiūrėjau į kažkur galbūt į sieną. Ir taip pražiūrėjau ten kažkur apie dešimt minučių, kol brolis padarė pusryčius. Pusryčių kvapas po nosimi, mane ištraukė iš mano minčių. Aš brolio paklausiau kas skambino, jis man atsakė kad Jurijui reikia padėti, kažkas su mašina atsitiko. O man liepė nebūti kelias dienas šlapiam nedegančiam, o tai reiškia kad neišlėkčiau kažkur. Vėl jo paklausiau:
- Kada vėl užsuksi?
Brolis atsakė: - Nežinau, net, gal po kelių dienų. Pasistenk nelėkti kur nors.
Aš piktai pasižiūrėjau į savo netikrą brolį ir jam burbtelėjau kad niekur neisiu ir dar paklausiau jo apie žaizdą.
Brolis atsakė:
- Džiaukis kad nėra kraujo užkrėtimo, ir infekcijos. Nežinau kaip, bet tavo kojoje kur atrodė kad grybštelėjimas, vilkas nusilaužė abi viršutines iltis. Aš žaizdą išvaliau, ištraukiau tas iltis, bus labai gražus randas. Keturios siūlės išvis.
Aš vėl pasipiktinęs paklausiau:
- Pala pala. Be visų chirurginių dalykų, tu išvyksti, o tai kas mane prižiūrės?
Ir po šito mano klausimo, pasigirdo beldimas į duris. Brolis sušuko kad tas kažkas įeitų. Aš stebėdamas piktai savo kambario duris, ir tuo pačiu lietuvišką Gerardo Butlerio versiją savo kambaryje. Bet mano piktą žvilgsnį pakeitė šypsena iki ausų. Nes į kambarį įėjo labai graži mergina. Aš netaręs nė žodelio, jai pamojavau pasisveikindamas.
Brolis tai žydraakei juodaplaukei tarė:
- Kelias dienas gausi prižiūrėti šitą veikėją kad niekur nebėgiotų. Aš tau sumok...
Jo sakinį nutraukė mano bambėjimas:
- Ką? Koks dar veikėjas? Ar nebežinai mano vardo asile? Greičiau mauk lauk kol neatsibudai su dvejais praleistais bet ne skambučiais!!!
Brolis merginai tarė:
- Nekreipk dėmesio į jį dabar. Jis jaučia neapykantą man bet nežinau dėl ko. Turbūt kad esu jo netikras brolis dėl to ir dažni jo tokie pykčio priepuoliai.
- Gerai. - Atsakė mergina. Kai pabūsiu su juo, jis nurims. Einu prie jo.
Brolis tik linktelėjo galva, ir išėjo. Net nesitikėjau jo sutikti. Prie manęs priėjo mergina. Ir taip prasidėjo mūsų pažintis su ja.