Draugai?// Baigta

22 skyrius

Nelabai supratau kaip parsiradau namo. Iš visos savo kelionės į namus prisimenu tik susiliejusį vaizdą. Vos grįžus kritau į lovą ir susiriečiau į kamuoliuką. Tarsi tai gelbėtų ir padėtų apsiginti nuo skausmo kurį jaučiau. Žinojau,  kad turim slėpt savo draugystę,  bet kad šitaip... 
Mano pečiai nesustabdomai krūpčiojo. Kūnas pradėjo drebėti. Nuo verksmo ėmė skaudėti galvą, bet aš negalėjau savęs sustabdyti. Prieš akis išniro visi mieli prisiminimai. Atrodė Jungkook tikrai mane myli. Bet jei tikrai myli tai kodėl tada pagaliau nepasako savo draugams apie mane? Nejau daraugai jam svarbiau nei aš. Krūptelėjau, nes išgirdau kaip grįžo Jungkook. Supanikavau. Gal man užsirakinti vonioje? Tačiau kai atsidarė kambario durys aš taip ir sėdėjau toje pačioje vietoje.
-Kaip sekėsi moky...- Jungkook nutilo pamatęs mane.- Ar tu verki?
Aš stipriai užmerkiau akis. Jungkook mėgino mane apkabinti, bet aš jį atstūmiau.
-Kas atsitiko.- Jungkook balsas buvo sutrikęs.
Užsidengiau delnais veidą. Stengiausi atsipalaiduoti ir nusiraminti, tačiau ne kaip sekėsi. Ėmiau dar garsiau kūkčioti.
-Tae.- Jungkook uždėjo savo ranką man ant peties. Rankos nenumečiau. Paprasčiausiai neturėjau jėgų.- Ar gali man pasakyti kas nutiko?
Atkakliai tylėjau toliau. Jungkook pirštais nuvalė ašaras nuo mano žandų.
-Tae...- Jo balsas buvo maldaujantis.- Prašau pasakyk kas...
-Aš viską girdėjau.- pagaliau neiškentęs pasakiau.
-Girdėjai ką?- Jungkook nieko nesuprato.
Jaučiau viduje besikaupiantį pyktį.
Jis tikriausiai jau pamiršo apie ką kalbėjo su Hoshi. Aš juk nereikšmingas kaip dulkelė. Jungkook atrodė nuoširdžiai sutrikęs ir tai mane siutino dar labiau.
-Tave ir Hoshi.- burbtelėjau ir vėl kietai užsimerkiau, nes jaučiau, kad ašaros ruošiasi sprukt iš akių. Keletą akimirkų tvyrojo tyla. Tada atmerkiau akis. Jungkook buvo labai išsigandęs.
Aha žinau ką apie mane kalbi prie savo draugų. Neišeis išsisukt.
-Tai ką aš kalbėjau su Hoshi...- pradėjo teisintis Jungkook.
-Nereikia.- rankos mostu jį užčiaupiau.- Dabar bent jau žinau ką apie mane manai. Keista, kad išvis tu čia sėdi. Kam eikvoti laiką tokiai nereikšmingai dulkelei?
-Tae aš galiu viską paaiškinti.- Jungkook pasakė pačius banaliausius žodžius planetoje.
-Išeik.- pasakiau ir apsikabinau rankomis kelius.
-Ką? Aš nepaliksiu tavęs vieno.- Jo akių lėliukės iš baimės susitraukė.
-Išeik.- pakartojau tyliai,  nes mano balsas neleido kalbėt garsiau.
Jungkook dar kartą pažiūrėjo į mane ir supratęs,  kad kalbu rimtai išėjo ir paliko mane vieną.