Draugai?// Baigta

35 skyrius

Jau po keliolikos valandų buvom tam pačiam viežbutį kuriame pradėjom susitikinėti. Netgi pavyko gauti tą patį kambarį kuriame gyvenom praeitą kartą. Kadangi jau buvom visur aplink apsilankę tai pirmas dienas tiesiog mėgavomės vienas kito draugija. Žaidėm kompiuterinius žaidimus, iki paryčių vaikščiodavom tuščiomis Japonijos gatvėmis, lig pietų vartaliodavomės lovose ir be galo daug valgėm. Jungkook atrodė nurimęs. Dabar atidžiai jį stebėjau. Bijojau, kad vėl neimtų rūkyti žolės ar vartoti kažko baisesnio. Bet kolkas viskas buvo puiku.
-Kada mes grįšim?- vieną vakarą mums sėdint paklausė Jungkook.
-Nežinau.-Gūžtelėjau.-Nejau jau čia atsibodo?
-Ne tiesiog jau pasiilgau Korėjos.-Jungkook papūtė lūpas.
-Juk dar nėra nei savaitės.-kilstelėjo antakį.
Susidomėjęs pažiūrėjau į jį, bet jis nusuko akis.
-Jungkook?-klausiamai kreipiausi į jį.-Ar nori grįšt atgal, kad vėl galėtum rūkyti tą šlamštą?
Jungkook tylėjo.
-Jungkook?-laukiau jo atsakymo.-Atsakyk.
Jungkook tyla reiškė teigiamą atsakymą. Norėjau klykti. Aš dariau viską ką tik galėjau, kad jis pamirštų mamą. Buvau visada šalia kai jam to reikėjo, guodžiau jį ir net po velniais išskraidinau jį į Japoniją, tačiau jis visvien nori toliau svaigintis. Negalėjau susidoroti su savo mintimis. Atsistojau.
-Einu pasivaikščiot.- Ir nelaukęs ką jis pasakys išėjau pro duris.
Vaikščiojau per tamsias Japonijos gatves ir galvojau. Ką dar galiu padaryti, kad Jungkook apstotų galvoti apie svaiglus? Užsigalvojęs ėjau ir nepastebėjęs atsitrenkiau į kažkokią merginą stovinčią netoli perėjos.
-Atsiprašau.-linktelėjau.
-Viskas gerai.-atsakė mergina.
Jos balsas man pasirodė girdėtas. Dar kartą atsisukau ir pažiūrėjau į tą merginą. Jos akys išsiplėtė kai ji mane atpažino.
-Taehyung?
-Labas Lisa.- nenoromis priėjau pasisveikinti.
Lisa mano buvus mergina. Su ja prabuvau gal du metus tačiau išsiskyriau, nes ji tokia pavydi ir savimeilė. Jai svarbu tik ji pati.
-O tu dar labiau išgražėjęs.-Ji priėjo arčiau.
-Amm ačiū malonu.- pasakiau ir atsitraukiau kelis žingsius toliau. Nenorėjau būti arti jos.
-Kodėl bėgi?- Jos juokas buvo tylus ir vaikiškas.
-Nes aš skubu.-sumelavau.- Malonu buvo pasimatyti, bet aš jau turiu eiti.
Nubėgau į priešingą kelio pusę ir pasukau už kampo. Kai jos nemačiau lengviau atsikvėpiau. Tikėjausi, kad mūsų keliai daugiau nesusikirs.