Istorija Kitaip

29. Priešai Kurie Vieninteliai Mūsų Draugai

Lietuviai negali atleisti dėl to, jog Juzefas Pilsudskis, įsakęs Liucijanui Želigowskiui sukelti sukilimą Vilniaus krašte, atplėšė sostinę nuo Lietuvos. Lenkai prikiša, jog mes, lietuviai, išdavėme senosios valstybės idealus. Tarpukariu abi šalys žvelgė viena į kitą su nepasitikėjimu. Lietuviai svajojo apie Vilnių, o dalis lenkų šaukė Pilsudskiui, kad šis vestų juos į Kauną. Lietuvoje lenkams aiškindavo, kad jie turi sulietuvėti, o Vilniaus krašte lenkai norėjo sulenkinti lietuvius. Prasidėjęs II Pasaulinis karas įtampų nesumažino, nors iš pradžių lietuvių elgesys buvo pavyzdingas. Mes neužpuolėme nacių triuškinamos Lenkijos. Jų kariai Lietuvoje gavo prieglobstį. Netgi į Lietuvą persikėlė Jaruzelskių šeima, kuri 1941 metais buvo ištremta. Vėliau jų sūnus Wojciechas tapo komunistinės Lenkijos vadovu. Atgavus Vilnių, lietuviai kariai garbės sargyboje stovėjo ne tik prie Jono Basanavičiaus, bet ir prie Juzefo Pilsudskio širdies kapo. Tačiau netrukus Vilniuje lenkai pasijuto stumiami lietuvių, atgijo senos nuoskaudos. Jos suliepsnojo atėjus naciams. Šie puikiai mokėjo kiršinti abi tautas. Lenkai kovojo prieš vokiečius, o štai lietuviai laikėsi nuošalyje. Todėl vokiečiai greitai pasinaudojo lietuvių policininkais, juos užsiundę ant lenkų pogrindžio. Lietuvių rankomis buvo suimami lenkų kovotojai. Šie irgi nesėdėjo rankų sudėję. Konfliktas tik gilėjo. Tuo metu lenkai sukūrė mažas, grupes, kurios vykdydavo mirties bausmes. Mirties bausmė buvo įvykdyta ir tokiam Marijonui Padabai. Beje, pats Padaba labai įdomus asmuo. Pasirodo, kad prieš karą jis buvo Lenkijos saugumo agentas, kuris šnipinėjo lietuvius. Vilnių prijungus prie Lietuvos jis pradėjo dirbti Lietuvos saugumui. Okupavus sovietams, jis viską išdavė NKVD, o kai atėjo naciai – jis pasirodė be galo naudingas Gestapui. Už tai ir sulaukė mirties bausmės. Aišku, mirties bausmės sulaukdavo ne tik lietuviai. Beje, mirties bausme bausdavo ir lenkus. Štai garsusis rašytojas Juzefas Mackiewiczius taip pat buvo įrašytas į mirtininkų sąrašus. Tik laimingai susiklosčius aplinkybėms nuosprendis nebuvo įvykdytas. Beje, prie jo šioje istorijoje dar grįšime. Galime suprasti, kad abipusių nuoskaudų, įtarimų tik didėjo. Ir štai atėjo 1944 metai. Lietuviai atsispyrė nacių reikalavimui sukurti SS dalinius. Tokių kraštų be Lietuvos buvo tik du – Graikija ir Lenkija. Generolas Povilas Plechavičius sutiko sukurti vietinę rinktinę, kuri kovotų Lietuvos teritorijoje. Ji turėjo ruoštis kovoms su artėjančiais bolševikais. Tačiau kol jie dar nebuvo pasiekę Lietuvos, lietuvių priešas buvo lenkai – „Armijos Krajowos“ kariai. Pirmasis susidūrimas įvyko 1944 balandžio 29 dieną netoli Eišiškių. Vėliau įvairūs susidūrimai įvykdavo kone kasdien. Jau vėliau, sovietiniame lageryje Lietuvos partizanas Antanas Suraučius Tauras susitiks su buvusiais „Armijos Krajowos“ nariais. Ir pasikalbės apie paskutinius nacių okupacijos metus. Lenkai pripažins, jog tai buvo „politinė ir militarinė lenkų klaida, persvėrus štabe „vanagų“ – nuožmiausių Lietuvos priešų“ – nusistatymui“. Tačiau tai bus vėliau. O didžiausios kovos tarp lietuvių ir lenkų dar tik laukė. Didžiausias mūšis tarp lietuvių ir lenkų įvyko gegužės 13 dieną prie Mūrinės Ašmenos. Laimėjo lenkai, į jų nelaisvę pateko virš 300 lietuvių. Ir ką padarė lenkai su belaisviais? Lenkai juos visus paleido gyvus. Tiesa, išrengė iki baltinių. Galbūt tai šiandien atrodo didelis pažeminimas. Taip, bet prisiminkime tuos žiaurius laikus: neregėta, kad priešą, su kuriuo dar prieš pora valandų koveisi, paleidi namo. Tačiau tai nebuvo priimtas kaip gražus gestas, - tai atvedė iki skaudžių tragedijų. 1944 metų birželio 20 dieną lietuviai Glitiškėse sušaudė civilius dvaro gyventojus. Tarp jų buvo ir vaikų. Keršydami lenkai Dubingiuose išžudė lietuvius. Ten irgi buvo vaikų. Mirtinai grumiantis bolševikams su naciais, lietuviai kovojo su lenkais. Ir tos nuoskaudos išliko iki pat šių dienų. Lenkams „Armija Krajowa“ - tai kovotojai už laisvę , kovos už nepriklausomybę simbolis. Lietuviams – tai skriaudikai, nenorėję pripažinti Vilniaus Lietuvai. Tai žinoma Lietuvos istorijos dalis. Šiandien mes papasakosime kitą istorijos pusę – beveik nežinomą. Ir po šios laidos jūs jau kitaip žvelgsite į „Armijos krajowos“ karius. Nes į juos kitaip žvelgė mūsų pokario partizanai – ne kartą kovoję su bolševikais petys petin. 1944 metais buvo akivaizdu, kad Vokietija pralaimės karą. Gal tik vienas Hitleris dar tikėjo stebuklu ir savo pergale. Vakaruose Berlyno link ėjo sąjungininkų armija, o rytuose bolševikai grėsmingai brovėsi į Vakarus. Jiems artėjant prie Vilniaus Hitleris įsakė jokiu būdu neatiduoti šio miesto. Tačiau jo norai ir realybė smarkiai skyrėsi. 1944 metų liepos 13 dieną Vilnius buvo užimtas. Tai įamžino ir sovietinės kronikos. Jas peržiūrinti susidaro įspūdis, kad viena sovietinė armija nugalėjo vokiečius. Sovietai rūpestingai slėpė tuos, kurie jiems labai padėjo sumušant nacius Vilniuje. Tuos, kurie patys vieni išlaisvino dalį Vilniaus miesto. Tai nutylėti „Armijos Krajowos“ kariai. Jiems sovietai jau buvo paruošę liūdną likimą. O dabar tenka trumpai priminti, kaip lenkai kovojo dėl Vilniaus. Planas buvo paprastas: jie norėjo patys išlaisvinti Vilnių nuo nacių. Tai būtų ženklas pasauliui, kad čia yra Lenkijos valstybė. Taip tradiciškai teigia istorikai. Ir tai tiesa. Ir tai nebuvo ir nėra Lietuvos interesas. Tačiau užmirštama viena aplinkybė. Lenkai taip pat norėjo pademonstruoti, kad čia, prie Vilniaus, baigiasi bolševikų įtaka. Ką tai reiškė Lietuvai? Ogi tai, kad Lietuva negali priklausyti Sovietų Sąjungai. Tai ne mano išvedžiojimai. Tai rodo istoriniai faktai. Nors iš pradžių tai gal skamba ir pardoksaliai. Antrojo pasaulinio karo metu už Lietuvos nepriklausomybę labiausiai kovojo Lenkijos emigracinė vyriausybė su generolu Wladyslawu Sikorskiu priešakyje. Aišku, iškyla klausimas, už kokią Lietuvą jis kovojo? Pirmiausia reikia pasakyti, kad Sikorskis, kaip ir Pilsudskis, norėjo sukurti didelę ir tvirtą valstybę. Todėl Lietuva būtų įėjusi šią konfederaciją. „Toje konfederacijoje greta Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos buvo matoma Lietuva. Ji nebuvo niekur iš politinio žemėlapio, buvo regima šalia Lenkijos ir buvo tikimasi, kad tai, ko nepavyko padaryti po Pirmo pasaulinio karo, bus po Antrojo pasaulinio karo“, pasakoja istorikas Ramojus Kraujelis. Galbūt tai mums, lietuviams, skamba nelabai patraukliai. Tačiau iš išlikusių dokumentų žinome, kad Sikorskis buvo lankstus. Jei lietuviai nenorėtų tokios konfederacijos, tuomet jis buvo pasiruošęs sutikti su visišku Lietuvos savarankiškumu. Tačiau jokiu būdu nesutiko, kad liktų Sovietų Sąjungos įtakos zonoje. Reikia sutikti, kad tokia pozicija buvo labai naudinga Lietuvai.
„Aišku, lenkai turėjo savų interesų, tačiau jie kartu gynė ir Lietuvos valstybės interesus, nes pasisakė, kad Lietuva turi egzistuoti po Antrojo pasaulinio karo“, sako istorijas Jaroslavas Wolkonoskis. Sikorskio atkaklumas dėl Lietuvos kėlė rūpesčių sąjungininkams. Štai kokia Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos telegrama buvo perduota Vašingtonui 1942 metais: „Vienas sunkus taškas yra Lietuva, kadangi lenkų vyriausybe, kuri yra susidomėjusi po karo sudaryti lenkų - lietuvių uniją, pareiškė mums savo pageidavimą, kad anglai neitų į jokias diskusijas dėl būsimos Lietuvos teritorijos nesusitarę su lenkais. Lenkų pažiūros, žinoma, nesutampa su sovietų planais aneksuoti Lietuvą”.
Sąjungininkai suprato, kad lenkų planai kertasi su Stalino užmačiomis. O Sikorskis užsispyrusiai visomis progomis primindavo Lietuvos laisvę. Štai susitikęs su Churchiliu jis teigė, bet kuriuo atveju Lenkija būtų prieš Lietuvos aneksiją. Anot jo, „Kauno Lietuvai“ būtina visiška ir besąlygiška nepriklausomybė. Ir netgi nėra svarbu, ar ji būtų susijusi kokiais nors ryšiais su Lenkija. Aišku, Churchillis neišgirdo šių argumentų. Beje, šį planą Sikorskis išdėstė ir Jungtinių Valstijų prezidentui Franklinui Rooseveltui, grįžęs į Londoną jis gyrėsi, kad tokiems planams Baltuosiuose rūmuose pritarta. Šios žinios pasiekė rusų šnipų ausis, jas perdavus į Maskvą sukėlė didelį sąmyšį Kremliuje. Tačiau panašu, kad generolas Sikorskis buvo tik mandagiai išklausytas. Istorikas Ramojus Kraujelis teigia: “Teherano konferencijos išvakarėse prezidentas Franklinas Rooseveltas kalbėdamas su lenkų ambasadoriumi tiesiai pasakė: “o ką aš galėsiu padaryti, jei Stalinas įžengs į Baltijos valstybes?” Teherano konferencijoje Rooseveto pasakymas neoficialių susitikimų metu skambėjo maždaug taip: aš dėl Baltijos valstybių su Rusija tikrai nekariausiu. Dar prieš tai buvo išsakyta mintis, kad Baltijos tautoms turėtų būti suteikta plebiscito teisė dar kartą išreikšti savo valią dėl prisijungimo prie Sovietų Sąjungos. Stalino atsakymas buvo toks: tokia teisė bus suteikta ir ne vieną kartą”. Taigi mes matome, kad istorija nėra tokia vienpusė. Tie, kuriuos mes laikėme priešais, II pasaulinio karo metu buvo vieninteliai draugai. Štai kodėl galima sakyti, kad tam tikra prasme „Armijos Krajowos“ kariai 1944 metų liepą kovojo ir už Lietuvą. Bent jau už tokią Lietuvą, kurioje nebūtų bolševikų. Ir sutikime, tai buvo ir mūsų, lietuvių, interesas. „Armijos krajowos“ nariai liepos pradžioje pradėjo operaciją, kuriai davė „Aušros vartų“ pavadinimą. „Armija Krajowa pabandė pulti iš Rasų, iš Belmonto pusės, tačiau jiems nepavyko pralaužti vokiečių gynybos. Tačiau kitoje miesto pusėje - Kalvarijoje, Žvėryne, Žirmūnuose – kovos buvo sėkmingesnės. liepos 7 – 9 dienomis, jiems faktiškai pavyko išlaisvinti visą tą Vilniaus miesto dalį“, teigia J. Wolkonowki. Išvijus nacius iš Lietuvos sostinės, sovietinės armijos generolas Belkinas-Gladyševas raštu pareiškė padėką Armijos Krajowos 2-ojo junginio vadui Vengelnui už dalyvavimą mūšiuose su vokiečiais prie Vilniaus. Tiesa, vėliau už buvo išbartas Berijos, nes jau minėjau, kad sovietai jau senokai buvo paruošė visai kitus planus dėl lenkų. „Armijai Krajowai“ Vilniaus krašte vadovavo legendinis vadas, kuris buvo pasirinkęs slapyvardį „Vilkas“. – Tai Aleksandras Krzyzanowskis. Liepos 17 dieną jį pakvietė susitikti su sovietų generolu I. Černiachovskiu. Lenkai dar manė, kad leis jiems suformuoti savo batalionus ir taip jie kovos su vokiečiais. Juk šiaip ar taip, lenkų parama sumušant nacius Vilniuje buvo svari. Tačiau sovietai turėjo kitų planų. Liepos 17 dieną pokalbiui buvo pakviestas Krzyzanowskis ir suimtas. Lygiai taip pat pasielgė ir su kitais „Armijos Krajowos“ vadais kitą dieną. Kodėl sovietai taip pasielgė? Ogi jie puikiai žinojo, kad lenkai tikrai įtariai žvelgia į bolševikus. Lenkai nepamiršo, kad II Pasaulinį karą pradėjo ne tik vokiečiai, bet ir sovietai, okupuodami Lenkijos teritoriją. Sovietai žinojo, kad Vilniaus krašte veikė gausūs Armijos krajovos būriai. Skaičiuojama, kad 1943 – 1944 metais buvo apie 17 – 18 tūkstančių karių. Ir juos vertino kaip potencialius priešus. Be to, 1943 metų pradžioje nutinka dar vienas dalykas. Pasaulis sužino apie Katynės žudynes. Šioje vietoje Stalino įsakymu buvo nužudyta beveik 22 tūkstančiai lenkų. Daugiausiai karininkų ir karių. Pirmasis žurnalistas, kuris apie tai papasakojo pasauliui, buvo jau minėtas Juzefas Mackiewiczius, kuriam „Armija Krajowa“ Vilniuje buvo paskyrusi mirties bausmę.Sovietai savo kaltę neigė. Ir šiai kovai prieš tuos, kurie padės jiems kovoje prie Vilniaus, sovietai ruošėsi iš anksto. Dar 1943 metų birželio 22 dieną Maskvoje buvo priimtos nuostatos, kad „Armijos krajowos“ kovotojus reikia pašalinti: tie, kurie sutiks kovoti su sovietiniais partizanais, palikti gyvus, neutralius paleisti namo, o tuos, kurie kovoja už Lenkiją – sušaudyti. Pirmoji akcija įvyko Baltarusijoje prie Naručio ežero. Ten buvo lenkų partizanų būrys. Šalia veikia sovietiniai partizanai, vadovaujami Fiodoro Markovo. Istorikas Jaroslavas Wolkonowskis po sovietų Sąjungos žlugimo dirbo Baltarusijos ir Minsko archyvuose. Tuo metu jie trumpą laiką dar buvo atviri. Ir jis surado skandalingos medžiagos: Fiodoro Markovo Maskvai siųstas ataskaitas: Ten buvo maždaug taip rašoma: „mes 50 lenkų partizanų sušaudėme. Paskui padarėme prosovietinį lenkišką partizaninį būrį. Bet jie pradėjo bėgti, ir mes sušaudėme dar 30 lenkų”. Ataskaitos pabaigoje parašė taip: „Reikėjo sušaudyti visus lenkų partizanus, bet tada lenkai pasakytų, kad jau antrąją Katynę turime“. Taigi sovietams lenkai buvo reikalingi tik tol, kol padės kovoti dėl Vilniaus. Vėliau jie taps pavojingi. Štai kodėl iš karto, vos tik išvarius vokiečius iš Vilniaus, prieš juos buvo vykdytos represijos Nuo 1944 m. liepos 17– os dienos prasideda masinis lenkų internavimas, pavyzdžiui, per liepos ir rugpjūčio pirmą pusę net apie septynis su puse tūkstančio lenkų partizanų buvo suimti, internuoti, o paskui išvežti į Rusijos lagerius. Tai buvo pirmas toksai skaudus smūgis. Tačiau ne visus vadus suėmė ir ne visus karius internavo ir nuginklovo. Dalis „Armijos krajowos“ kovotojų liko. Ir jie pradėjo kovoti su sovietiniais okupantais. „Rugsėjo 17 dieną „Armijos krajowos: kariai sunaikino septyni tiltus – prie Eišiškių, Valkininkų. Ši operacija buvo pavadinta „Penkeri metai“. Kodėl? Prisiminti 1939 metų rugsėjo 17 diena, kai Lenkiją užpuolė ir Sovietų Rusija. Tai buvo aiškus ženklas, kad niekas nėra pamiršta“ teigė J. Wolkonowkis. 1944m. spalio mėn. Vilniaus apskrityje buvo užregistruota 20 partizanų akcijų. Į būrius stojo nemažai besislapstančių nuo mobilizacijos vyrų ir tų, kurie suprato, kad prieš sovietų režimą reikia kovoti. Pagal NKVD duomenis 1944 m. lapkričio mėnesį buvo 84 lenkų partizanų būriai – per 4000 kovotojų. Panašu, kad okupavus Lietuvą vienu iš svarbiausių taikinių tapo lenkai. Štai šiek tiek statistikos. Nuo 1944m. liepos mėnesio iki 1945 m. gegužės 20 d. Lietuvoje iš viso buvo suimta beveik 10 000 lenkų. Vien per 1944m. gruodžio mėnesį sovietų represiniai organai suėmė beveik 4000 asmenis ir nukovė 985 partizanus. „Masinės represijos kulminaciją pasiekė nuo 1944 –ų gruodį – 1945 – ų sausį, kai buvo suimti keli tūkstančiai lenkų pogrindžio narių, dar keli šimtai partizanų buvo nukauta. Vilniaus krašto lenkams iškyla dilema: ar pasilikti Lietuvoje ir būti suimtiems, ar išvykti į Lenkiją ir tokiu būdu išvengti sovietų represijų“, pasakoja A. Bubnys. Kova su lenkų partizanais buvo žiauri. Lygiai tokia pat kaip su lietuvių partizanais. Štai viena iš istorijų. Lenkų partizanai apsistojo Sangeliškių kaime, netoli Šalčininkų pas Sakovičius. O tuo metu Lietuvoje jau siautėjo NKVDistai, kurie buvo persirengę partizanais. Toks priešų būrys ir užtiko besiilsinčius lenkų partizanus. Juos visus sušaudė, į nelaisvę paėmė tik jų vadą, kurį vėliau teisė. Sušaudyta buvo ir visa Sakovičių šeima – kartu su vaikais. Tiek lenkai, tiek lietuviai suprato, kad turi bendrą priešą – komunistus. Tad iškyla klausimas: ar jie suprato, kad jau nebeverta tarpusavyje kovoti? Ar suprato, kad reikia peržengti buvusius nesutarimus, abipuses nuoskaudas ir žiūrėti į ateitį? Turimi šaltiniai rodo, kad tas lūžis įvyko. Lenkai ir lietuviai pradėjo ieškoti sąlyčio taškų. 1945 m. kovo 16 d. Piliūnų kaime, netoli Valkininkų, įvyko lietuvių ir lenkų partizanų susitikimas. Beje, susitikimo vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – ten buvo prieškarinė siena tarp Lietuvos ir Lenkijos. Iš lietuvių pusės dalyvavo tokie vadai kaip V. Voveris – Žaibas, S. Verseckas, - Aviža, A. Česnys – Atėjūnas ir kiti. Pasitarime nutarta sudaryti ne tik paliaubas, bet ir tarpusavio paramos sutartį:
„Tuo metu buvo sutarta, kad lietuvių ir lenkų partizanai bendradarbiaus kovoje prieš sovietus: teiks vieni kitiems reikalingą žvalgybinę informaciją ir, jeigu, pavyzdžiui, lietuvių būrį užpultų NKVD ar NKGB, tai lenkų būrys ateitų lietuviams į pagalbą ir atvirkščiai“, pasakoja A. Bubnys. Ir tai buvo ne tik žodžiai, bet ir realūs veiksmai. Jau prieš šį susitikimą vasario mėnesį, kai lietuvių partizanus užpuolė NKVD dalinys, lenkai pradėjo šaudyti iš kitos pusės, okupantai pateko į kryžminę ugnį. Kovo pabaigoje Mištūnų kaime lietuvių partizanams kaunantis su rusais, vėl į pagalbą atėjo lenkų būrys.
Tokių pavyzdžių buvo ir daugiau. Lietuvos pasienyje esantys partizanai prisimena, jog labai anksti buvo suprasta, kad reikia ieškoti ryšių su lenkais. Lietuvos partizanų Suvalkų trikampyje rėmėja Teklė Pauliukonytė-Kalwinska taip vėliau prisimins: „Lietuvių partizanų tikslas buvo susitikti su lenkų partizanais. Iš pradžių mūsų krašte partizanams net slėptis per daug nereikėjo. Kiekvienas ūkininkas juos priimdavo. Ateidavo tiek lietuvių, tiek lenkų partizanų. Kartais ateidavo kartu ir lenkai, ir lietuviai. Teko ir šventes kartu švęsti. Mano tėviškėje pakaitomis skambėjo lietuviškos ir lenkiškos partizanų dainos. Buvo pamirštos visos senos prieškarinės lenkų ir lietuvių nesantaikos. Galima sakyti, kad juos sujungė bendra idėja – kova už laisvę“. Žinome, kad lietuvių kovotojai buvo siunčiami į vakarus. Jų kelias ėjo per Lenkiją iki Gdansko, o paskui laivu patekdavo į Švediją, iš ten Didžiąją Britaniją ar Prancūziją. Lietuviai to nebūtų galėję padaryti be lenkų pagalbos. Tai liudija ir partizanas Justinas Lelešius – Grafas savo dienoraštyje. Štai jis pateikia savo pokalbį su partizanu, kuris lydėjo lietuvius į Didžiąją Britanija. Grafas paklausė, kokiu būdu pasiekiama Lietuva:
- „Lenkų partizanai atveda iki Lietuvos sienos, o mūsų vyrai, kurie yra Lenkijoje, perveda per sieną.
- Tai su lenkų partizanais turite ryšį?
- Taip, turime. Jie net įsakinėja vietiniams žmonėms, kad atėjus iš Lietuvos partizanams, juos priimtume, kitaip būsite baudžiami“.
Netoli Druskininkų veikė druskininkiečio – Miečislavo Nedzinskio – Niemeno vadovaujamas būrys. Nacių okupacijos metais jis kovojo prieš vokiečius. Vėliau pasitraukė į Lenkiją, gal skubėjo į Varšuvos sukilimą, bet įstrigo Balstogės apylinkėse. Ten, deja, nesurado palaikymo, ir sugrįžo į gimtas vietas. Štai kaip apie jį prisimins lietuvių partizanas Tauras: „Niemenui ir padidėjusiam jo būriui patiko atkaklus lietuvių ginkluotas pasipriešinimas ir daugumos gyventojų aktyvi parama laisvės kovotojams. Sekdami lietuvių pavyzdžiu, turėdami gerą paramą savame plote, stipriai laikėsi, pasivadinę tiesiog lenkų partizanais. Turint tokią kaimynystę, rūpėjo užmegzti ryšius. Diena Latažeryje, diena Kermušijoje. Savas pas savu – gera ir saugu, beveik kaip svečias." Štai kokią taktiką šis būrys naudojo; „nejudėti, nesirodyti didesniu kovotojų būriu, nebent tik dieną, skleisti žinias, kad lenkų partizaninis judėjimas nyksta, daug pasitraukia per sieną į Lenkiją. O tuo tarpu veikdavo mažos grupės po kelis žmones, kurie netikėtai užklupdavo ir sunaikindavo nemažai aršiausių sovietinių pareigūnų“. Baltarusijoje veikę lenkų partizanai ypatingai pasitikėdavo lietuviais. Štai partizano Antano Suraučiaus - Tauro liudijimas: „Apsilankydavo lenkų partizanai iš buvusios Armijos Krajovos ir naujai pritapę, neretai pastovyklaudavo prie Ežerėlių, pačiame Gardino didžiosios girios viduryje. Jie labai pasitikėjo lietuvių žmonėmis, kurie buvo vieningi, labiausiai nusistatę prieš sovietų smurtą, neįveikiami sovietų propagandos ir neteikiantys paslaugų sovietų žvalgybai.“ Pažvelgus į partizanų sąrašus, atrandi ne vieną ir ne du, kurie buvo tarnavę Lenkijos kariuomenėje. Beje, vieną tokį mini ir legendinis lietuvių partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas: „Partizano Kazimieraičio rinktinėje DLK Vytauto grupėje buvo ir nepriklausomos Lenkijos kariuomenės leitenantas, dabar pasivadinęs Juozo slapyvardžiu. Merkio dalinyje jis pasižymėjo kaip sumanus ir taktiškas eilinis kovotojas. Man paprašius, Juozas parengė detalų partizanų mokymo planą ir konspektus. Konspektai buvo parašyti lenkiškai, o vėliau vienas asmuo išvertė juos į lietuvių kalbą. Juozas paskui pramoko ir lietuviškai. Deja, 1947 metais jis žuvo“. Simboliška, tačiau šiuos lenkiškus konspektus savo dienoraštyje mini ir kitas legendinis partizanas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas: „Nemunas atnešė ir lenkų karininko parašytus apmokymo konspektus. Atrodo, kad aš neišversiu. Teks ieškoti vertėjo“. Taigi mes matome, kad pokaryje likę kovotojai puikiai suprato, jog reikia pamiršti praeities skriaudas ir padėti vieni kitiems. Susitaikymas įvyko II Pasaulinio karo pabaigoje – tarp lietuvių ir lenkų partizanų. Tačiau NKVD nesnaudė ir darė savo juodą darbą. 1945 m. gegužės 31 d. žiniomis, Vilniaus apskrityje veikė jau tik 5 AK būriai. Kodėl taip drastiškai mažėjo lenkų partizanų? Taip, juos persekiojo MGB, tačiau buvo dar viena aplinkybė: „Armija Krajowa“ buvo paleista ir stengtasi, kad kovotojai sugrįžtų į Lenkiją. Eidami iš Vilniaus krašto į Lenkiją, jie turėjo eiti ir per lietuviškas teritorijas. Be lietuvių pagalbos jie nebūtų galėję to padaryti. Štai keli pavyzdžiai. 1945 metų kovo mėnesį persikėlęs per Nemuną ties Liškiava „Armijos krajowos“ būrys apsistojo ūkininko vienkiemyje. Jie ten ilsėjosi ir, aišku, susitiko su lietuvių partizanais. Jiems atidavė savo gurguolę su ginklais ir šaudmenimis. Šios grupės vadas – majoras, kurio pavardės taip ir nežinome, - „gyrė lietuvių tautos laikymąsi karo metais ir pasirinktą kelią tolesnėje kovoje dėl laisvės ir nepriklausomybės“. Lietuviai irgi neliko skolingi. Štai partizanų būrys, kuris veikė tarp Marcinkonių ir Merkio, puolė Rudnios miestelį, esantį Baltarusijoje. Ir ten užėmę kalėjimą iš jo išlaisvino „Armijos krajowos“ karius bei dvi svarbias ryšininkes Rudnios apylinkė buvo svarbi lenkų karių perėja į Lenkiją. Nors istorikai ir laiko, kad 1945 metais lenkų pasipriešinimas Lietuvoje baigėsi, tačiau pavienių būrių išliko ilgą laiką. Vanagas užsimena, jog legendiniame Merkinės puolime dalyvavo ir lenkų partizanai. Tą patvirtina ir kitas partizanas Sakalas, nors jis teigė, kad tai tebuvo simboliškas dalyvavimas, nes pakako ir lietuvių partizanų pajėgų. Tai buvo nuo Gardino lenkų partizanai. Švenčionių apylinkėse lenkų partizanų išliko ilgą laiką. Lietuvių partizanai apie juos rašė ataskaitas iki 1950 metų. Jie minėjo, kad kartu žiemoja, aprašė jų kovos veiksmus prieš komunistus. Dabar sugrįžikime prie „Armijos Krajowos“ kovotojų. Sugrįžę į Lenkiją, jie nemanė baigti kovos. Aišku, tai nebuvo nepastebėta komunistinio režimo. Lenkijos Viešojo saugumo ministerija 1947 metų pabaigoje pradėjo operaciją, pavadintą „Akciją X“. Jos tikslas buvo išsiaiškinti antisovietinį pogrindį. Įdomu tai, kad komunistams įtartini tapo visi buvę vilniečiai. Štai kaip skambėjo vienas iš nurodymų: „Stebėti visus repatriantus iš Vilniaus“. Per šią akciją buvo suimta per 6000 lenkų. Negana to, šie „Armijos krajowos kariai“, kurie kovėsi Vilniaus krašte buvo laikomi dar ilgą laiką pavojingi komunistinei Lenkijos valdžiai. 1950 -1952 metais Lenkijos saugumas vykdė prieš juos dar dvi akcijas: „Wilejka“ ir „Kino“. Iš viso buvo nuteista daugiau kaip 10 000 vilniečių. Ko moko ši istorija? Be abejo, iš istorijos neištrinsi buvusių faktų. Jų nereikia nei pamiršti, nei bandyti nuslėpti. Tačiau reikia matyti visas istorijos puses. Pamatyti, kad Lietuvos ir Lenkijos kovotojai – tie, kurie iš tiesų mylėjo laisvę – sugebėjo peržengti per dar nesenas nuoskaudas ir kartu kovoti prieš bendrą priešą. Lenkų partizanai taip pat turi būti prisimenami kaip lietuvių partizanai. Nedera pamiršti ginklo brolių. Ir kartu atminti, kad yra geriau kaimynams ne pyktis, bet sugyventi, nes mūsų nesutarimai pasinaudoja tikrieji priešai. Šią pamoką turi atminti ir dabarties politikai.