Istorija Kitaip

34. Ką Ir Nuo Ko Mes Gynėme

Iš Vilniaus mus iškart išvežė į Ašchabadą, iš jo - į nedidelį miestelį prie Turkmėnijos ir Afganistano sienos, kur buvo mūsų kalnų mokymo centras. Nors mūsų pulkas buvo motorizuotas, tačiau pratybos vyko, kaip ir priklauso „sopka naša, sopka vaša" (viršūnė mūsų, viršūnė jūsų). Kitaip tariant, lakstėme po kalnus. Kadangi tuo metu sportavau, tie fiziniai krūviai manęs negąsdino. Be to, viskas vyko pagal nustatytą režimą, valgydavome taip pat tuo pačiu metu, tai organizmas greitai prisitaikė. Aišku, pirmosiomis dienomis buvo sunkoka, bet pripratau. Labiausiai mus poligone spausdavo seržantai, kurie po sužeidimų Afganistane buvo grąžinti tarnauti į Sovietų Sąjungą. Tie tai mus vaikydavo. Sakydavo, jei norite išgyventi, privalote paklusti. O vienas seržantas, moldavas, Afganistane du kartus kontūzytas, perspėdavo, kad ten būtume labai atsargūs. Psichologiškai mus ruošė tik tam, kad nuvyksime ir suteiksime kažkokią pagalbą. O už ką, kam - niekas nežinojo. Taip pat neaiškino, ir kokiais metodais mes tą pagalbą teiksime. Mūsų poligone buvo padaryta dušmanų kišlako imitacija. Tai ten mokydavo vaikščioti vienam paskui kitą, nė žingsnio į šoną, kojas statyti į tą pačią vietą, kur statė priekyje einantis. Sunkios buvo taktikos pratybos, kai užsidėję iki 30 kilogramų sveriančias kuprines ir užsidėję dujokaukes privalėdavome bėgioti po kelis kilometrus. Mes atsisukdavome vožtuvus ir šiaip taip prakvėpuodavome. Jei to nedarytume, tai stiklai iš vidaus aprasotų. O klimatas toks pat, kaip ir Afganistane, naktį šalta, dieną karšta. Jau pavasarį dykumoje būdavo apie 30 laipsnių karščio. Sustodavome pailsėti, dujokaukių nusiimti neleisdavo, ir į palapinę įmesdavo dūminį užtaisą. Kurie dujokaukių nebuvo išardę, tie nieko nepajusdavo, o mes, išsiėmę vožtuvus, kosėdavome. Po mokymų nuskraidino į Kandaharą. Mane paskyrė pas ryšininkus. Jų palapinė buvo prie pat duvalo, tvoros. Jie mums, trims naujokams, ėmė skiesti, kad šią naktį stovyklą ketina šturmuoti duchai. Todėl pirmoji naktis buvo tikras košmaras. Miegojome nenusirengę, drebėdami, pasiruošę bet kurią akimirką pašokti. Seniai mūsų nemušė, tačiau naktį prikėlė ir liepė rikiuotis, atseit jau puola ir turime antpuolį atremti. Visi labai išsigandome, o jie rimtais veidais kalba apie antpuolį. O mes jokių ginklų dar neturėjome, neįsivaizdavome, kaip reikės kautis. Tačiau jau kitą dieną atvažiavo pirkliai, naujokus išrikiavo ir visus išsidalino. Papuoliau į Kandaharą, į pėstininkų brigados DŠB (desantinis šturmo batalioną). Brigada buvo didelė, turėjo ir savo aviaciją, ir tankus, ir zenitinę artileriją. Apsaugos batalionus gal keturis turėjo. O greta mūsų, visiškai atskiroje teritorijoje, bazavosi ir „specnazo" batalionas. Tik mes jų nei matėme, nei susitikdavome, į jų teritoriją tik sraigtasparniai nusileisdavo ir vėl kildavo. Mūsų užduotis buvo aprūpinti batalioną, buvome vzvod materialnogo obespečenija (tiekimo skyrius). Darbas ne pats sunkiausias, bet vis tiek pavojingas. Nes dušmanai tokias kolonas, kaip mūsų, labai mėgdavo puldinėti. Ypač jiems patikdavo sprogdinti dyzelino cisternas (saliarkovozus), benzinvežius, kurie lengvai užsidegdavo ir ilgai degdavo. Taip mus apšaudė ir per pirmąjį mano reidą. Tąsyk važiavome į šiaurę nuo Kandaharo. Viename tarpeklyje patekome į gerai parengtą pasalą. Matėme kaip duchai trasuojančiais šoviniais šaudė į mus. Granatsvaidžio sviedinys pataikė į vieną sunkvežimį. Tai jo vairuotoją sprogimo banga tiesiog išsviedė iš kabinos. Laimei, nieko rimto jam nenutiko, jis tik pašoko, pasipurtė ir vėl grįžo į kabiną. Tą kartą tiek ir tekliuvo, toliau kelionė buvo rami. Pats dalyvavau gal septyniuose reiduose. Trumpų išvažiavimų, kurie trukdavo po dvi tris dienas, neskaičiuoju. Todėl mes ir įsitraukėme į tą karą. Nes atsibosdavo palapinėje gulinėti. Tad ir džiaugdavomės, jei reikėdavo kur nors išvažiuoti. Su mumis tarnavo vienas, kuris namo grįžti nebenorėjo, tekdavo jį nuolat gaudyti. Kai tik pamatydavo besileidžiantį lėktuvą, kuriuo turėdavo atgal į Sąjungą skristi dembeliai, tas kažkur dingdavo. Taip norėdavo Afganistane pasilikti. Viskas jam gerai buvo su psichika, tik namo grįžti nenorėjo. Galiausiai pavyko jį sugauti, įkišti į lėktuvą ir per prievartą parskraidinti. Vieną kartą Damane pakliuvome į tokią pasalą, kad net kelias savaites mus laikė apsupty, keliais šliaužiojome, galvų pakelti neleido. Ten tai gerai padirbėti teko. Šalia kelio, kuriuo važiuodavo mūsų karavanai, afganistaniečiai buvo pastatę savo postus. Sužinojome, kad visi kariai postuose buvo išžudyti, išpjauti, išsprogdinti. Lavonų pilna. Ausys nupjautos, kitaip subjauroti ir išniekinti kūnai, šlykštus buvo vaizdelis. Kai mes atvažiavome viskas buvo ramu. Privažiavome „zelionkę", kur augo vynuogės. O vynuogynas ten įdomus, apie 1,8 metrų aukščio vagos, kurių viršuje ir auga tie vynmedžiai. Mes įvažiavome į tą vynuogyną, mus ramiai įleido, o kai visi suvažiavome, atidarė šliuzus ir tomis vagomis paleido vandenį. Mašinos įstrigo, važiuoti nebegalėjome. O ruošėmės savaitės trukmės reidui, tiek ir maisto pasiėmėme. Bet išbuvome du mėnesius. Tankai, šarvuočiai BMD galėjo pravažiuoti, bet sunkvežimiai „Ural" įstrigo. Ten ir sutikome Naujuosius 1988-uosius metus. Aišku, vanduo tyvuliavo ne visose vagose, tačiau tos vietos, kuriomis buvo galima pravažiuoti, buvo užtvindytos.
Paskui atvažiavo afganistaniečiai, kurie turėjo tuos sunaikintus postus atstatyti, o mes visą tą laiką turėjome būti. O jie dirba šešis kartus lėčiau nei mes. Iš pradžių privertėme juos surinkti tuos lavonus. Kol jie atvažiavo, kol išsimeldė, kol išminavo lavonus, nes po kiekvienu jų po granatą buvo mažiausiai, kol viską surinko, praėjo savaitė. Likimo valiai mūsų nepaliko. Veždavo „na ura" ir maistą, ir šaudmenis. Netgi naujametines dovanėles atvežė. O dovanos buvo paprastos - fanta, kola, saldainiai ir sausainiai. Iš to apsupimo du kartus buvau išvažiavęs. O tuo metu vieną mano draugą ukrainietį sužeidė. Sviedinys pataikė tiesiai į sunkvežimio kabiną. Per pusę jį perpėšė. Kai aš važiavau atgal į apsupimą, per raciją girdėjau „Podriv mašiny" („susprogdinta mašina"). Sužeistąjį uždėjo ant šarvuočio ir išvežė į bazę. Kai aš atvažiavau, tik nutrauktą jo koją beradau. O iki tarnybos pabaigos jam visai nedaug beliko. Vienas bjauresnių atvejų mano tarnyboje buvo, kai akyse susiprogdino vienas karys. Tai įvyko to paties apsupimo metu. Užėmėme tuos sunaikintus afganistaniečių postus kartu su zenitinio bataliono kariais. Atvažiavome, tame poste stovėjo susprogdintas tankas T-64. Greta gulėjo sudarkyti ir išniekinti tų afganistaniečių kūnai. Šalia sugriauto pastato sienos, kuriame buvo įrengtos kareivinės pastebėjau gulintį nesprogusį, gal trijų metrų ilgio amerikiečių gamybos sviedinį. O jo viduje prigrūsta adatėlių, kabliukų, šratukų, ko tik nori. Atvažiavome, įsikūrėme, aš tą sviedinį pastebėjau, tačiau dėmesio nebekreipiau. O su mumis tarnavo čekas, kilęs iš Ukrainos. Su juo mudu paskui nuėjome prie to sviedinio. Šiek tiek pavertėme jį, pažiūrėjome, ar neužminuotas. Atrodė, lyg švarus. Tačiau čekas patarė palikti jį vietoje, atvertėme atgal ir palikome. Tuo metu atvažiavo išminuotojų bataliono vienas skyrius. Aš jų vadui sakau, kad yra toks sviedinys, tik geriau jo neliesti. O tuo metu kad driokstelėjo, dulkės, dūmai, kraujas... Staugia, kaukia kažkas. Atsipeikėjau po mašina, po „Uralu". Atsikėliau, nusipurčiau dulkęs, tačiau dar nesupratau, kas nutiko. O nutiko štai kas. Išminuotojų chebra atvažiavo, vieni kitiems „zdarov", „zdarov". Tai vienas vaikinas priėjo prie to sviedinio ir paprasčiausiai jį paspyrė. O po juo buvo paslėpta prieštankinė mina ir dar cinko dėžė nuo šovinių prikimta trotilo. Tai tas mišinys taip sprogo... taip davė, kad niekas nesupratome, kas įvyko, sprogimo banga visus ištaškė į šonus. Iš to vaikino liko tik liemuo, kadangi dėvėjo neperšaunamą liemenę. Rankas, kojas ir galvą sprogimas nutraukė. O granatos, kurios kabojo ant krūtinės, buvo per pusę perskeltos, nesprogusios, bet perskeltos. Nespėjau aš jam paprasčiausiai pasakyti, kad neliestų tos bombos. Paskui tik susimąsčiau, o jei aš būčiau ją pavertęs daugiau, juk būtų man tas pats nutikę. Tos skeveldros, švinas ir kitokie geležiai dar šešis žmones sužeidė. O vienam vaikinui apie 300 tų skeveldrų į nugarą susmigo. Jį išvežė į Kabulą, paskui nežinau kur jis dingo. Po to sprogimo visi likę gyvi gal dvi dienas vaikščiojome kaip ufonautai, nieko negirdėjome. Tai įvyko prieš Naujuosius metus. To vaikio tėvai gavo dovaną... O „Uralas", kuriuo jie atvažiavo, buvo visas suvarpytas, tų gelžgalių buvo visos jo skylės kimšte prikimštos. O mes iš Afganistano išvažiavome jau patys paskutiniai. Su visa technika, sava eiga. Tai buvo 1988-ųjų rudenį. Taip ir nesupratome, nuo ko juos reikėjo gelbėti, iš kieno nelaisvės vaduoti? Juk jie ir taip buvo laimingi. Gyveno sau tryliktame amžiuje, dabar jau ten keturioliktas amžius. Net vaikai ten nieko daugiau nematė, tik karą. Nuo mažumės jie ten su ginklais ir puikiai moka jais naudotis. Pats nemačiau, kad mūsiškius būtų vaikai nukovę, tačiau tokių atvejų buvo. Nuo 1979-ųjų praėjo daugiau nei 30 metų, dvi kartos jau užaugo ir iki šiol visas jų gyvenimas kare. Nors nostalgijos tiems laikams aš nejaučiu, tiesą pasakius, labai norėčiau aš ten dar kartą nuvažiuoti. Tačiau negalima to laisvai padaryti, nes ten pilna fanatikų, kuriems nežinia kas šaus į galvą. Nemanau, kad mano psichiką kaip nors paveikė tas Afganistanas. Esu gana stabilios psichikos žmogus, nervai man ten nepakriko. Su kitais, ten buvusiais, bendraudamas pastebiu, kad kai kuriems iš tiesų stogai pavažiavę. 1993 m. buvau Turkmėnijoje, tose vietose, kur tarnavau iki Afganistano. Net kuopos vadą sutikau. Jei ne rusai, ne jų sovietinė valdžia, ten būtų toks pat gyvenimas, kaip ir Afganistane. Nuvažiavome ir į eilinį kišlaką. Tai ten toks pat gyvenimas, kaip ir Afganistane, tik sovietų valdžia ten ilgiau. O Afganistane sovietams nepavyko. Kaip prieš juos nepavyko anglams. Taip pat ir amerikiečiai iš to Afganistano išeis ausis nuleidę.