Istorija Kitaip

35. Buvome Tikri Plėšikai

Į armiją išėjau 1986 m. Nuvežė į Vilnių, o iš ten po paros mus, apie 60 žmonių, išskraidino į Ašchabadą. Maskvoje persėdome į kitą lėktuvą. Važiuojant į kitą oro uostą mums pirkliai pasakė, jei pateksime į mokymo centrus, tai jau 90 procentų tikimybė, kad po jų važiuosime į Afganistaną. Kas ten vyksta, aišku buvome girdėję, tačiau neišsigandome. Jaunystė - durnystė. Po pusės metų, 1987 m. gegužės 5 d., iš Ašchabado važiavome traukiniu iki miestelio Mary, netoli sienos. Ten buvo aerodromas, iš kurio lėktuvai skrisdavo į Afganistaną, ir leisdavosi iš ten atskridę.
Iš mūsų mokyklos atvažiavo gal 60 karių. Bijoti nebijojome, tik saugojome savo daiktus, kad niekas nepavogtų. Atskraidino mus į Kandaharą Afganistane. Ten tai buvo tikrai karšta. Iš pradžių namiškiams nerašiau, kur tarnauju. Melavau, kad Vidurinėje Azijoje. Tik tėvukas, kuris taip pat armijoje buvo tarnavęs, greitai suprato. Juk rašydavau ne adresą, o polevaja počta, lauko pašto, numerį. Suprato, kad kažkur užsienyje. Tai jis mane prispyrė ir paklausė, kurioje šalyje tarnauju. Mama užtat labai susikrimto, sužinojusi, kur patekau. Dar kaimynės atėjusios ne paguosdavo, o pakurstydavo: „Ko čia belauki, tai juk nebegrįš". Būdavo ir tokių. Į pirmąjį reidą išvažiavome gana greitai, gegužės 29 d. Pagal normas priklausė kiekvienam po 6 granatas, 900 šovinių, maisto trims paroms. Tai tas mūsų vešč mešokas (kuprinė) prikrautas sverdavo apie 40 kilogramų. Suskirstydavo į grupes po 10-12 žmonių, kurias susodindavo į BMP. Tada važiavome už Kandaharo, kažkoks miestelis Terymal, atrodo. Atsimenu, kad gavome informaciją, kad kelias gali būti užminuotas. Tai mechanikai šarvuočius vairavo kojomis, patys išlindę pro liukus. Jei užvažiuotų ant minos, kad išmestų į viršų, o ne ištaškytų po vidų. O mes ėjome paskui juos pėsti ratų vėžėmis. Pirmoji kuopa užsirovė ant minų, juos dar ir apšaudė. Mes, mašinas palikę lygumoje, kokias tris valandas kopėme į kalnus. Turėjome iš viršaus blokuoti vieną kišlaką. Visas mūsų batalionas išsidėstė viršuje, o naktį kišlaką apšaudė artilerija. Sviediniai švilpė mums virš galvų, nes haubicos buvo papėdėje priešingoje kalno pusėje nei kišlakas. Tas kaimas buvo žalioje zonoje, zelionke vadinamoje. Ten augo vynuogynai, abrikosai, kitokie medžiai. Toje vietoje išbuvome gal savaitę. Tada gavome įsakymą palikti pozicijas ir ėjome šukuoti tą kišlaką. Susidūrėme su duchais. Pasirodo, kad artilerija jiems jokios žalos nepadarė. Prasidėjo susišaudymas. Mes susidūrėme ties tokia aukšta tvora, duvalu vadinama. Mes slėpėmės vienoje pusėje, duchai - kitoje. Tai granatas per tą tvorą vieni kitiems mėtėme. Daug mūsiškių sužeidė. Dušmanai mėtė amerikietiškas šratines granatas. Paskui radome tas jų slėptuves, urvus, kuriuose storiausi medžiai buvo sudėti ir joks apšaudymas baisus nebuvo. Sustojome dideliame kieme, o žvalgų kuopa, atvažiavusi iš Hazni, nuėjo į priekį. Mes juos truputį palydėjome, o jie ėjo toliau. Ir vėl užsirovė ant duchų. Didelis susišaudymas kilo. Tuoj ėmė nešti sužeistuosius. Buvo ir nukautų. Mūsų jiems padėti nesiuntė, nes jau buvo neįmanoma. Nakvoti pasilikome tame kišlake. Mus, kulkosvaidininką, jo padėjėją ir mane, pastatė tokiame kieme, už kurio iškart buvo vynuogynas. Tamsoje iš ten net granatą į mus galėjo bet kas lengvai mesti. Išsikirtome sienose skyles, budėjome ištisą naktį. Aš asmeniškai visai akių nesumerkiau. Mat sutemus ėmė šunys kažkokie loti ir mus pulti. Kelis šunis nušovėme, tada ant mūsų ėmė šaukti karininkai, kad negalime šaudyti, atseit išduodame savo pozicijas. O kokios tos mūsų pozicijos? Jei būtų norėję, būtų granatomis mumis užmėtę. Ir kitą dieną likome tame kišlake. Tačiau vienus paliko užimtose pozicijose, o kitus jau sukėlė ant stogų. Ir mane taip pat. Tai aš ten budėdamas vieno cerandojaus, lojalaus afganistaniečio, vos nenušoviau. Žiūriu, už kokių 50 metrų eina babajus, o už jo tas cerandoicas. Aš išsigandau, iškart pakėliau ginklą ir prisitaikiau. Būčiau šovęs, tik su manimi kartu buvęs, jau seniau tarnavęs sako, kad viskas atseit gerai, čia mūsiškiai. Tie mūsiškiai afganistaniečiai, cerandoicai, turbūt tik karininkai vilkėdavo uniformas ir dėvėdavo kepures. O paprasti tai su savo drapanom būdavo, todėl ir sunku atskirti nuo duchų. Automatas, čalma, velnias žino, kas ten per vienas. 1988 m. vasario 23 d. mane sužeidė. Tuo metu taip pat buvome kalnuose. Nusileidome į kišlaką, o grįždami papuolėmė į pasalą. Ėjau paskutinysis. Dar spėjau pamatyti, kaip už kokių 100 metrų gatvę perbėgo du juodai apsirengę, susilenkę žmonės. Išėjome iš kišlako, iš vienos pusės buvo lygumą, o kalnas - kitoje. Iš to kalno viršūnės į mus ir ėmė šaudyti. Jie taip smarkiai šaudė, net galvų negalėjome pakelti. Buvome atviroje vietoje, tačiau vistiek atsišaudėme. Vieną perbėgimą dar padariau atsitraukdamas ir mane pakirto. Nors ir slėpiausi už kažkokių akmenų, tačiau ta priedanga buvo menka. Sužeidė ir karininką, vieną seržantą - į ranką, o mane - į šikną, į nugarą. Kulkos man kiaurai perėjo. Laimei, kaulų nekliudė, tik raumenis. Tai kitos grupės viršila susisiekė su savaeigių pabūklų baterija ir pranešė rajono koordinates. Haubicos davė į tuos kalnus. Tie, kurie nuo kitų viršūnių matė, sakė, kad duchų ten daug lakstė, jų ten buvo didelis būrys. Jie ten net apkasus jau buvo pasidarę. Buvo gerai įsitvirtinę. Tik haubicos viską ten sulygino. Kai nutilo šūviai, atsimenu, kaip mane iš ten išnešė. Nuo kalnų nusileido ir atbėgo pastiprinimas iš kitų grupių. Suleido man to promidolio, nors visai neskaudėjo. Sąmonės nebuvau praradęs. Tik šilta ir silpna pasidarė, nes labai kraujas tekėjo. Nuavė batus, o jie pilni kraujo. Mačiau, kaip jį išpylė. Išvežė mane į komandinį punktą, o ten jau įkėlė į atskridusį sraigtasparnį. Nuskraidino į Kandaharo ligoninę. Ten gydė apie mėnesį. Tas kulkas išpjaustė, sutvarstė. Ligoninėje su medicinos sesele susipažinau ir net susidraugavau. Kai grįžau į dalinį, batalionas buvo vėl į karą išvažiavęs. O po trijų savaičių į karą ir aš vėl išvažiavau, tik nebeatsimenu, kur. Per tuo penkiolika mėnesių Afganistane iš viso aš dalyvavau 21 reide. Vieni jų trukdavo po kelias savaites, kiti - dvi tris dienas. Po kokio pusmečio taip pripratome prie karinių išvykų, kad būdavo viskas aišku. Važiuodavome, kaip į darbą. Tiek pripratome, kad net šūviai ar sprogimai mūsų nebetrikdydavo. Miegodavome net lietui ant galvos lyjant. Nei šūviai, bei bombardavimai mūsų nepažadindavo. Laikydavome apsupę kokią nors zelionkę. Atskrenda mūsų aviacija bombarduoti. O mes ramiai miegame, dėmesio nekreipiame. Į kokias nors minas didelio dėmesio vis tiek nekreipdavome. Per apšaudymą girdime prašvilpiančią miną, tegu sau švilpia. Sprogsta kur nors tolumoje. Antra jau sprogsta arčiau. Mes tada ramiai pasitraukiame kur nors toliau. Dėl viso pikto. Su visais daiktais. Kuopoje buvo apie 80 žmonių. Nedaug. Vieni kitus puikiai pažinojome. Todėl bet kokia žinia apie sužeidimą ar žūtį sukrėsdavo. Kartais net pagalvodavome, kad galėjau būti ir aš jo vietoje. Nors paskutiniaisiais metais žūdavo palyginti nedaug. Vienas karininkas net pasakė, kad didvyrių čia nereikia. Todėl nereikia vaidinti ir nelįsti be reikalo į pavojų. Ypač, kai pradėjo kalbėti apie išvedimą. Visi labiau ėmė saugotis. Jei gaudavome informacijos, kad kuriame nors kišlake pastebėdavo dušmanus, tai mus ir siųsdavo blokuoti tą rajoną. Kartais ir kišlakus su tais cerandojais šukuodavome. O „bešukuodami" ir po namus palandžiodavome, ką nors valgomo visuomet rasdavome. Vien tik sausu daviniu misdami neišgyventume. Ypač jai operacija užtrukdavo, maistą skraidnusį malūnsparnį numušdavo. Tai ką tuomet daryti? Tempdavome aviną į stovyklą. Vienoje operacijoje Helmendo provincijoje, dabar ten anglai kariauja, išbuvome ilgiau nei mėnesį. Tai buvo 1987 metų lapkričio mėnuo, jau šalta. Toje provincijoje teka didelė upė, kurios pavadinimas ir yra Helmendas. Mes persikėlėme per ją ir įsitvirtinome už jos. Likę arčiau upės eidavo į ją „žvejoti" su granatomis. Sumesdavo kokią dėžę granatų į upę, o stovintieji pasroviui rinkdavo iškilusias žuvis. Jie nei druskos neturėjo, nieko, tačiau vis tiek jas kepdavo. Ir mes pas juos į svečius ateidavome. Tie, kurie buvo arčiau kišlako, visas vištas išgaudė. Mes irgi eidavome į vieną nedidelį kišlaką, kuriame gyvendavo dušmanai, „šukuoti". Žmonių jame jau nebebūdavo. . Kokį nors katilą, košei virti, ar dar ką nors. Jei vištų nepagaudavome, automatų serijomis suvarpydavome, plunksnos tik pakildavo. Grobį į kuprines sukišdavome, kraujas ant subinės varvėdavo, užtat vištienos turėdavome. Kartą aviną parsivedėme. Per raciją pranešėme, kad turime mėsos. Šarvuočio operatorius mūsų grįžtančių jau laukdavo pabūklą nuleidęs. Pareiname, virvę ant vamzdžio, kitą jos galą avinui ant kaklo, operatorius vamzdį pakelia, peiliu avinui tik šnai šnai. Kartą įėjau į vieną namą, o jame didžiulis šuo, kalė. Būtu mane užpuolusi, tai aš ją nušoviau. O paskui tik pamačiau mažus šuniukus, kuriuos motina norėjo apginti. Bjauriai pasijutau, į vidų toliau nebėjau ir kaip mat išlėkiau iš to namo. Bėgau ir galvojau, geriau jau kokį babajų būčiau nutratinęs negu nekaltą gyvulį.