Istorija Kitaip

50. 2000 Metų Kovų Už Laisvę

Nuo tos dienos, kai 1975 m. baigėsi Vietnamo karas (ir trumpo Kinijos ir Vietnamo pasienio konflikto 1979 m.) šalis gyvena taikoje. Džiugina ir tai, kad šiuo metu Vietnamas gerina savo santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV) ir auga ekonomiškai jau paskutinius 25 metus. Tautai, kuri buvo dalyvavo daugybėje karų ir buvo nemažai kartų okupuota – tai nuostabūs pasikeitimai. Du tūkstančius metų – nuo pirmojo amžiaus prieš Kristų iki beveik 2000 metų po jo – Vietnamo žmonės buvo valdomi svetimų žmonių. Kinija Vietnamo šiaurinę dalį valdė kaip vasalinę valstybę ir neretai ją bausdavo prašydami didesnės duoklės arba vykdydami tiesioginę šalies invaziją. Tuo tarpu pietuose Vietnamo žmonės priklausė tiek Khmerų imperijai (dabartinė Kambodža), tiek Champo karalystei (Malaizijos ir Polinezijos žmonės, kurių karalystė buvo įsikūrusi dabartinėje pietinėje Vietnamo pakrantėje). Atsikratę Kinijos priespaudos, Vietnamo žmonės susitelkė prie senovinio miesto Hanojaus (dabartinė Vietnamo sostinė) ir pradėjo plėstis į pietus. Per kelis amžius susiformavo tai, ką šiandien vadiname Vietnamo valstybe. Žinoma, tai nereiškė, kad karai baigėsi. Kartais kildavo neramumų su Kinija, o Kambodža neretai buvo įtraukta į Vietnamo pilietinius karus dėl dinastijos perversmų. Iki 1800 m. beveik visos dinastinės problemos buvo išspręstos. Nors Vietnamas nebuvo visiškai vieningas – nes buvo kontroliuojamas įvairiuose regionuose valdančių skirtingų šeimų – bet bent jau buvo valdomas savo šalies žmonių. Tai ėmė keistis, kai 1800 m. viduryje prancūzai pradėjo invazijas ir „atskyrimo bei užkariavimo“ taktikas. 1882 m. tai baigėsi visišku valdžios perėmimu ir nuo to laiko žmonės Vakaruose šį regioną praminę Prancūzijos Indokinija. Kai kuriems vietnamiečiais prancūzų valdžia reiškė naujas prekybos galimybes ir vietą pasaulio ekonomikoje. Aukščiausios klasės moterys perėmė Prancūzijos madą ir manieras, taip pat kai kurie ėmė kalbėti prancūzų kalba. Dėl to valdžia buvo laiminga ir kai kurioms šeimoms, kurios sutiko bendradarbiauti, leido valdyti tam tikras šalies sritis. Šeimos turėjo užtikrinti, kad bus išlaikyta taika ir laiku surenkami mokesčiai. Be to, pietuose katalikybė tapo labai reikšminga religija, o tai kėlė nepasitenkinimą tarp kitų Vietnamo žmonių. Nors aukštos klasės šeimos rado savo vietą tarp prancūzų, kitiems ši okupacija buvo sunki. Mokesčiai buvo dideli, kareiviai vaikščiodavo gatvėmis stipriai apsiginklavę ir elgėsi su jais tarsi jie būtų žemiausia žmonių klasė. Visur taip pat kabėjo priminimai, propaganda, kad Prancūzija ir kitos Europos šalys yra „pranašesnės“. 1890 m. ir 1930 m. vietnamiečiai sukilo prieš prancūzų valdžią, tačiau abu sukilimai buvo žiauriai numalšinti. 1920 m. ir 1930 m. šiaurėje prasidėjo nedidelis komunistinis judėjimas, kurį skatino ir rėmė Sovietų Sąjunga ir Kinijos komunistai, kurie nebuvo valdančioji dauguma savo šalyje, tačiau sustiprėjo 1930 m. Vietnamo komunistų lyderis buvo Nguyen Sinh Cungas, tačiau žmonės jį žinojo geriausiai kitais dviem vardais: Nguyen Ai Qoucas (išvertus – „patriotas Nguyenas“), o populiariausias – „Ho Chi Minh“. 1941 m. jo Vietnamo nepriklausomybės lygos organizacija „Viet Minh“, pradėjo nedidelį sukilimą prieš prancūzus šiaurinėje šalies dalyje, tačiau dėl susiklosčiusios politinės situacijos sukilimo reikalai ėmė blogėti. 1941 m. Japonija, pasinaudojusi Vokietijos pergale prieš Prancūziją, įvykdė invaziją į Prancūzijos Indokiniją, kad pradėtų vykdyti savo tikslą – kontroliuoti Aziją. Dauguma prancūzų karių, likusių Vietname, turėjo paklusti japonams. Vietnamui prancūzų valdžią nebuvo labai palanki, tačiau japonai šią šalį valdė dar žiauriau. 1945 m. kai karas prieš Japoniją baigėsi, Vietnamo žmonės tikėjosi dviejų dalykų. Pirma, kad dauguma japonų karių, pasilikusių šalyje, bus išsiųsti namo. Antra, kad prancūzai, kartu su savo šalimis sąjungininkėmis – Didžiąja Britanija ir Amerika – įvykdys savo karo meto skelbtą retoriką ir grąžins Vietnamui nepriklausomybę. Tačiau įvyko ne visai taip. Prancūzams ir britams Japonijos ir Vokietijos pralaimėjimas reiškė, kad viskas grįš į senas vėžias. Kai kuriose Azijos dalyse valdžią iš prancūzų perėmė britai, tačiau nors Prancūzijos garbė dėl pralaimėjimo 1940 m. ir ekonominio nuosmūkio buvo užgauta, jie vis tiek norėjo vėl sustiptinti valdžią Indokinijoje. Žinoma, tuo metu šalis buvo nualinta ir visos karinės pajėgos buvo išsibarsčiusios po Europą. Dėl to prancūzai sugalvojo kitokį planą – kuris, atrodytų, specialiai buvo parengtas supykdyti vietnamiečius ir paskatinti didelę dalį Europą palaikančių žmonių prisidėti prie komunistų. Šis planas buvo įvykdytas britų kariuomenės (daugiausia indų), kurie jau buvo Azijoje ir ėmė stiprinti valdžią pietinėje Vietnamo dalyje, iki kol atvyks prancūzai. Didžiųjų valstybių užkurtas viralas
Vietnamui tai buvo didelė problema, nes po Japonijos paliaubų 1945 m. ankstyvą rugsėjį iki britų kariuomenės atvykimo to paties mėnesio gale, vyko susitikimai tarp skirtingų Vietnamo grupių Hanojuje ir buvo paskelbta, kad šalis – nepriklausoma. Prancūzai ir britai, žinoma, tai ignoravo. Tarsi norėdami dar labiau įžeisti vietnamiečius, buvo paprašyta, kad šiaurinę šalies dalį, iki kol atvyks prancūzai, kontroliuotų japonai – todėl sakyti, kad šiuo momentu vietnamiečiai buvo pikti, būtų per menka. Prasidėjo protestai, demonstracijos, o šalies šiaurėje, kur kontrolė buvo stipriausia – ir nedideli, „Viet Minh“ organizuoti puldinėjimai. Žinoma, vietnamiečiai stoti į tikrą karą su Prancūzija ir Britanija negalėjo, nes buvo tiesiog tam nepajėgi. 1946 m. pavasarį į Vietnamą atvyko pakankamai prancūzų karių ir britai su japonais galėjo išvykti. 1956 m. „Viet Minh“ prancūzus nugalėjo kare ir privertė palikti šalį. Tačiau Vakarus palaikantys vietnamiečiai pietuose sėkmingai įkūrė savo „respubliką“, kuri buvo žinoma kaip „Pietinis Vietnamas“. Nuo 1956 m. iki 1975 m. šiaurėje įsikūrę komunistai, remiami Sovietų Sąjungos ir Kinijos komunistų partijos, kovojo prieš pietinę Vietnamo dalį, kuri buvo remiama JAV. 1975 m. susikūrė vieninga ir demokratiška Vietnamo respublika.