Istorija Kitaip

43. Lediniai Lėktuvnešiai

Jau ne kartą pabrėžėme, kad Antrasis pasaulinis karas pastūmėjo technologijas į priekį. Kalbėjome ir apie to laikotarpio išradimus, kuriuos šiandien visi naudojame. Tačiau kai kurie slaptieji projektai taip niekada ir nebuvo įgyvendinti ir net atrodo neįmanomi, nors karo sūkuryje apie juos buvo rimtai svarstoma. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ketino lėktuvnešius pasigaminti iš… ledo? 1942 metais karas rytų fronte vyko visu pajėgumu. Sovietai įnirtingai kovojo su Vokietijos pajėgomis, tačiau vakaruose viskas vyko visai kitaip. Didžioji Britanija neskubėjo įkelti kojos į Vakarų Europą, tačiau taip pat kentėjo nuo Trečiojo Reicho išpuolių. Šalis buvo priklausoma nuo importo, o prekybiniai laivai buvo nuolat puldinėjami ir skandinami. Šalyje dislokuoti lėktuvai ne visada suspėdavo į pagalbą ir negalėjo pasiekti toliau nutolusių laivų. Reikėjo lėktuvnešių, tačiau trūko gero plieno ir kitų medžiagų, kurios buvo naudojamos antžeminei technikai ir ginklams gaminti. Sprendimas buvo sugalvotas staiga, kai 1942 į Winstono Churchillo vonią įsiveržė Louisas Mountbattenas, Bendrųjų operacijų vadas. Ministras pirmininkas mirko vonioje, tačiau tai nebuvo taip keista kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – Churchillis taip susitikimus rengdavo pakankamai dažnai. Tačiau dabar Mountbattenas į vonią prie ministro pirmininko kojų įmetė ledo gabalą ir abu vyrai įdėmiai jį stebėjo. Ledas nė kiek netirpo šiltame vandenyje. Lėktuvnešiai, kurie saugotų prekybinius britų laivus, neturėjo būti labai sudėtingi. Buvo siekiama, kad tai būtų tarsi plūduriuojančios salos, kurias būtų galima patraukti viena ar kita kryptimi. Svarbiausia, kad šiuos mobilius aerodromus būtų galima pagaminti ir dislokuoti kiek įmanoma greičiau, ir jiems nereikėtų nė trupučio plieno. Taigi, tas keistas ledas vonioje tarp Churchillo kelių buvo šis tas labai intriguojančio. Ledas plūduriuoja, gali būti labai lygus ir tinkamas lėktuvams nusileisti. Bet tiesiog atsivilkti didelį ledo gabalą į Atlanto vandenyno vidury būtų buvę neprotinga. Įprastas, natūralus ledas labai lengvai skyla, gali apsiversti ir vis tiek laikui bėgant ištirptų. Ledą reikėjo sutvirtinti. Hermanas Markas, nuo nacių pabėgęs mokslininkas iš Vienos, aiškino, kad ledą galima sutvirtinti pjuvenomis, šiaudais, medvilne ir kitomis medžiagomis, kurių tuo metu netrūko. Iš esmės, natūralus pluoštas ledui būtų tarsi plieniniai virbai gelžbetoniui. Geoffrey Pyke, britų mokslininkas, žavėjosi šia idėja ir nusprendė ją išbandyti. Rezultatas – labai lėtai tirpstantis ir labai tvirtas ledas, kurio savybės yra prilygintinos betonui. Jį sudarė vos 14 % medienos pluošto ir 86 % įprasto ledo. Projekte dirbę žmonės šią medžiagą pavadino „Pykrete“ – pagal vadovavusio mokslininko pavardę ir anglišką betono pavadinimą – „concrete“. Toks ledas ir plūduriavo tarp Churchillo kojų ir skatino lyderio vaizduotę. Pagal jo viziją, turėjo būti gaminami didžiuliai lėktuvnešiai. Lediniai aerodromai galėtų patys plaukti nedideliu greičiu, turėtų dirbtuves lėktuvų remontui ir priešlėktuvinės gynybos sistemas. Juose būtų ir šaldymo įranga, sauganti šių dirbtinių salų vientisumą. Jei visgi jos būtų apgadintos, remontas būtų labai paprastas – tereikėtų papilti šiek tiek vandens ir pjuvenų. Iš pradžių ketinta pagaminti daugiau nei 600 metrų ilgio ir beveik 30,5 metrų storio lėktuvnešį su 26 elektros varikliais. Palyginimui, ilgiausias laivas pasaulyje „Seawise Giant“ buvo tik 458,5 metrų ilgio. Lediniai lėktuvnešiai būtų lengvai dislokuojami ir pakankamai greitai pagaminami bei turėtų netradicinių ginklų. Pavyzdžiui, itin šaltu vandeniu šaudančias patrankas, galinčias sustingdyti priešo laivus, jų įgulas ir ginklus. 1943 metais ši idėja buvo pristatyta amerikiečių karinei vadovybei. Ypatingo ledo demonstracija abejonių nepaliko – sustiprintas ledas gali pasitarnauti karo reikmėms. Tų pačių metų vasarą buvo pagamintas prototipas. Kanadoje, Albertoje, didžiuliame šaldomame angare buvo gaminami ledo blokai su medienos pluoštu. Per kelis mėnesius maždaug 18,3 metrų laivas buvo užbaigtas ir nuleistas į greta buvusį ežerą. Šis ledo laivas svėrė maždaug tiek pat kiek ir penki mėlynieji banginiai, tačiau plūduriavo be didesnio vargo. Visgi, projektas toliau nepasistūmėjo. Tuo metu JAV jau turėjo daugiau lėktuvnešių, o patobulėjusios aviacijos technologijos lėktuvams leido skristi tolimesnius atstumus. Radarai taip pat patobulėjo, todėl vokiečių povandeniniai laivai, kurių tuo metu jau buvo visai nedaug, sunkiai rengė atakas. Buvo nuspręsta, kad plaukiojantys aerodromai nebėra reikalingi ir vienintelis prototipas buvo paliktas ištirpti. Buvo ir kitų problemų, neleidusių vystyti ledinių laivų idėjos. Jiems pastatyti būtų reikėję didžiulių šaldomų gamyklų, kurioms būtų reikėję plieno – taigi, metalo nebūtų pavykę sutaupyti. Reikėtų tiek daug medienos pluošto, kad popieriaus gamyba taip pat sulėtėtų iki nepakenčiamų tempų. Lediniai laivai vis tiek tirptų, jiems reikėtų termoizoliacinių medžiagų, todėl jie nebūtų tokie pigūs ir greitai pagaminami, kaip buvo manyta. Ir, žinoma, jie būtų tiesiog nepakenčiamai lėti. "Myth Busters" padarė išvadą, kad jis iš tikrųjų yra neperšaunamas, yra kur kas stipresnis už įprastą ledą ir iš jo įmanoma pagaminti laivą. Nors pati idėja vis tiek atrodo kiek per daug pakvaišusi.
Dabar tai – tik įdomi istorija, tačiau kadaise tai buvo realūs planai. Net tokia pakvaišusi idėja kaip lediniai lėktuvnešiai būtų buvusi įgyvendinta siekiant pergalės kare. O juk dar daugybė panašių ar dar keistesnių ginkluotės idėjų taip ir nepaliko braižymo lentų.