Istorija Kitaip

60. Lyg Iš Tremties Namo

Aš su dar septyniais draugais norėjome greičiau atitarnauti armijoje, todėl ilgai nedelsėme. Gavę šaukimus 1984 metų gruodžio 5 dieną prisistatėme į Šilutės karinį komisariatą. Nežinojome, kur pateksime, tačiau nuvežti į Vilnių išgirdome, kad tarnausime Kaliningrado srityje. Apsidžiaugėme, kad būsime netoli namų. Nuvežė mus į Gvardeiską. Neilgai trukus pasklido kalbos, kad formuojamas naujas pulkas, kuris bus permestas į Afganistaną. Pasijutome, lyg šlapiu maišu trenkti. Visas džiaugsmas išdulkėjo. Tarpusavy kalbėjomės, kad iš tos mėsmalės galime ir negrįžti. Tuo metu vyko Irano ir Irako karas. Buvo kalbama, kad Iranas gali permesti savo kovose užgrūdintą armiją padėti Afganistanui. Tokiam scenarijui rengėsi ir Sovietų sąjunga, todėl skubiai formavo naujus dalinius. Buvo suformuota viena armija, kurią sudarė 10 divizijų, iš viso - 100 tūkst. karių. Tėvams pranešti žinią, kad mane išveža į Afganistaną, delsiau. Parašiau jau prieš pat išvažiuojant į Ašchabadą, Turkmėnistaną. Čia mus nuvežė į kalnų stovyklą, kur turėjome išmokti karo kalnuose gudrybių. Prasidėjo fizinis parengimas. Net dedovščinai pasireikšti terpė buvo netinkama, nes vakare grįždavome tokie pavargę, kad „diedai" nebent duodavo savo automatą išvalyti, tačiau kitaip nesityčiodavo. Tiesą sakant, ir vyriausi kariai dažnai buvo beveik tokio pat amžiaus kaip mes, vos vienerius metus ištarnavę. Iš pradžių mokėmės vaikščioti kalnų keliais, užlipti, nulipti. Paskui darėme tą patį, tik jau su svoriu ant pečių. Kasdien po 20-30 kilometrų kalnų keliais. Mokė apsikasti, įrengti pasalas. Jose turėdavome praleisti po kelias paras. Šaltis nespaudė, bet temperatūra buvo vos kelis laipsniai aukščiau nulio, o lietus permerkdavo iki siūlo galo. Tačiau ugnies negalėdavome užsikurti, kad neišsiduotume. Drėgmė kankino ne mažiau už speigą. Kad nesušaltume, visą naktį judėdavome, patys neraginami kasdavome apkasus. Man, kaip vairuotojui, reikėjo įgusti valdyti mašiną kalnų keliais. Tačiau tekdavo lakstyti ir su pėstininkais. Gyvenome palapinėse, o šildydavomės kūrendami skardines krosneles „buržuikas". Maisto atveždavo nedaug, jis buvo blogas, nepritaikytas didelius krūvius patiriančių žmonių jėgoms atstatyti. Tačiau ir tą patį maistą karininkai pradėjo grobstyti ir pardavinėti. Nes dėl būsimos misijos jie jaudinosi ne mažiau už mus, todėl pradėjo gerti. Maisto ėmė trūkti. Jei spėdavome gauti košės, tai nebegaudavome sriubos. Ir atvirkščiai. Todėl po vakarienės eidavome į virtuvę ir prašydavome, kad gramdydami katilą dar tos prisvilusios košės įmestų. Dažniausiai košę virdavo iš perlinių kruopų, sorų. Kartais išvirdavo ir iš grikių. Dar įmesdavo tušonkės, t. y. mėsos konservų. Kartais duodavo ir lietuviškų žuvų konservų, vieną skardinę dviem. Kartais budintys lietuviai pažadindavo ir eidavome duonos vogti. Duonos sandėlis buvo netoli virtuvės iš lentų sukalta būdelė. Tas lentines duris atlenkdavome, su pagaliu smeigdavome į tamsą ir ištraukdavome duonos kepalą. Didžiausia būdavo šventė, kai pavykdavo nugvelbti baltos duonos. Kadangi nerūkiau, kaip paskatinimą gaudavau cukraus, 700 gramų per mėnesį. Tad su cukrumi baltą duoną suvalgę jausdavomės laimingiausi pasaulyje ir galėdavome ramiai miegoti. Per tuos tris mėnesius kalnuose įsirengėme ir pirtį. Kažkas suorganizavo rąstų, kažkas juos atvežė. Patys susirentėme ir įsirengėme pirtelę. Dar kažkas iš kažkur surado ir viduje pakabino didelį veidrodį. Pažiūrėję į jį pasijutome lyg kreivų veidrodžių kambaryje, vienas iš kito juokėmės iki nukritimo, kvapo iš juoko negalėjome atgauti. Labiausiai juokino išsišovę šonkauliai. Aš ir iki armijos buvau liesas, tai nedaug tepasikeičiau. Juokingiausiai atrodė stambaus sudėjimo vyrukai. Veidai jų buvo nepasikeitę, o liemenys labai sulyso. Nors organizmą išsunkė, tačiau rezultatai buvo juntami, mes tikrai sustiprėjome. Net keista, kaip tai buvo įmanoma negaunant visaverčio maisto, vitaminų, beveik be poilsio. Vilties suteikė ir pažadai, kad Afganistane bus lengviau, ten mūsų lauks geresnis maistas, kitokios gyvenimo sąlygos. Nepaisant tokių pažadų, nepakeliamų sąlygų, vis didėjančio fizinio krūvio pagalvodavome, kad mieliau liktume čia visą tarnybos laiką, net pajuodę iš nuovargio, nei važiuotume į Afganistaną, kur laukia garantuota mirtis. Buvo ir tokių, kurie tyčia valgydavo sugedusį maistą, kad greičiau pasigautų kokią nors infekciją arba susirgtų gelta ir būtų išvežti į ligonines. Į Afganistaną mus įvedė iš Ašchabado pusės. Įvažiavome į šalies gilumą gal 70 kilometrų. Didžiausia atsakomybė teko mums, vairuotojams. Ekipažas tuo metu miegojo šarvuočio gale. Pirmas pravažiavo tankas su išminavimo tralu, o paskui jį - mūsų kolona. Žinojome, kad mudžahedai mėgsta užpulti naujai įvedamus, „neapšaudytus" naujokų dalinius. Paprastai tokie išsigąsta, pasimeta, kyla chaosas ir juos lengva sunaikinti. Neatsimenu, ar tuo metu bijojau. Greičiau jutau įtampą ir atsakomybę, juk aš vairavau šarvuotį, nuo veiksmų priklausė ir viduje esančių žmonių gyvybės. Tačiau mūsų niekas neužpuolė. Gal įtakos turėjo iš šalies gilumos atsiųsta „apšaudytų" tankų palyda? Afganistane iš pradžių buvo įdomu. Anksti ryte važiuodami pro kišlaką matydavome jo gyventojus sėdinčius ant savo molinukų namelių stogų ir besimeldžiančius. Sovietų sąjungoje tokio vaizdo neteko matyti. Nuvykome į stepės viduryje įrengtą stovyklą Herato provincijoje. Pats Herato miestas buvo už kokių 15 kilometrų. Net plika akimi galėjome įžiūrėti jo žalią juostą. O Afganistane kur žaluma, ten gyvybė. Kur medžiai, ten gyvenvietės. Heratas - senovinis Afganistano miestas, kurio net Aleksandras Makedonietis negalėjo užimti. Mieste stovėjo ir septyni šio karvedžio pastatyti stulpai. Kai mes ten atvykome, pusė miesto buvo draugiška, palaikanti sovietus, kita mums priešiška. Keista, tačiau mūsų pulke iš 2000 žmonių vien iš Pabaltijo buvo 700, o tik lietuvių - apie 300. Aišku, iš tautiečių didelės pagalbos negalėjai tikėtis, kiek pats sugebėjai išsikovoti, tiek ir turėjai. Tarnyba Afganistane prasidėjo gana ramiai. Tačiau greitai panešė, kad savaitę turėsime išsiversti be sviesto. Nes „dingo" mums jį vežęs sunkvežimis. Visi supratome, jo „dingimo" priežastį. Matyt, važiuodami pro kokį nors kišlaką kareiviai jį paprasčiausiai „prastūmė" vietiniams. Juk reikėjo kaip nors pinigų prasimanyti kokiems nors daiktams arba čarsui nusipirkti. Mūsų pulkas turėjo saugoti žibalo vamzdį. Tačiau mane perkėlė į zenitinį raketinį dalinį, nes jiems trūko vairuotojų. Tad su jais jau gegužės mėnesį dalyvavau pirmojoje savo operacijoje. Važiavome į pietus, Kandaharo link, apie 1000 kilometrų nuo mūsų stovyklos. Man, kaip vairuotojui, kelionė buvo sunki. Priekyje važiavo tankas su tralu, o paskui jį - mūsų šarvuočių kolona. Dulkės, nieko nematyti, orientuotis gali tik pagal priekyje važiuojančio šarvuočio stop žibintus, o nukrypti nuo kelio pavojinga. Galima užvažiuoti ant minos. Apsupome vieną kišlaką. Iš pradžių jį bombardavo aviacija, o paskui išėjo „valyti" pėstininkai. Aš likau šarvuotyje, budėjau prie kulkosvaidžio. Su pėstininkais ryšį palaikėme per raciją. Kadangi mano šarvuočio keli ratai buvo peršauti, turėjau nuolat laikyti įjungtą kompresorių, kad padangose būtų palaikomas reikiamas slėgis. Netoliese stovėjo ir remonto brigada. Nusprendžiau persimontuoti ratus. Gavęs vado leidimą pasukau keliuku pas meistrus. Tik įjungiau antrą pavarą, iškart sprogimas. Užsiroviau ant minos. Akyse pasidarė tamsu. Laimė, kad viduje nebuvo ekipažo, sprogimas buvo dešinėje pusėje ir važiavau su atidarytu liuku. Kai šiek tiek atsitokėjau, nebesusigaudžiau, kur esu ir kas įvyko. Pabandžiau išlįsti iš šarvuočio. Mačiau, kaip pribėgo kito dalinio kariai, iškart iškvietė išminuotojus. Tie patikrino plotą aplink šarvuotį. Nieko neberado. Pasirodo, buvo vienintelė prieštransportinė plastikinė itališka mina, o aš ant jos ir užvažiavau. Sprogimas pažeidė šarvuočio dešiniosios pusės pirmą ir antrą tiltus. Antrojo tilto reduktorių nutraukė ir nusviedė taip toli, kad jo net neradome. Deformavosi dugnas ir net įtrūko šarvas. Tik per plauką likau gyvas. Kito pulko vadas priėjo prie manęs, paplekšnojo per petį ir sako: „Paren', sčitai što vtoroj raz rodilsia" - „Vaikine, manyk, kad antrą kartą gimei". Grįžęs iš armijos dar penkerius metus tą gegužės 25-ąją švęsdavau kaip antrąją gimimo dieną. Kadangi rankos ir kojos liko sveikos, tai medikai į mane nebekreipė jokio dėmesio. Vėliau išminuotojai sakė, jei būčiau užvažiavęs ant fugasinės-prieštankinės, man būtų buvę labanakt. Po operacijos pulkas paliko kišlaką ir traukėsi į kitą stovyklavimo vietą. Kareiviai iš kišlako grįžo prisiplėšę visokio grobio. Imdavo viską, kas patikdavo, nuo šiltų kojinių ir drabužių iki žiebtuvėlių ir radijo imtuvų. Nesvarbu, kad dainuodavo arabiškai, tačiau muziką mašinoje visiems buvo smagu turėti. Nors karininkai ir neleisdavo, tačiau vis vien buvo stengiamasi ką nors nugvelbti. Mano šarvuočio ratus nuėmė ir ketino ant likusių partempti, nes varikliai nebeveikė. Tiesa, jie liko sveiki, tačiau sprogimas pažeidė elektros laidus, todėl pats važiuoti nebegalėjau. Palikti mašinos negalėjome, nes viduje buvo ginkluotė, šaudmenys, radijo ryšio aparatūra. Sutvarkėme ratus, kad galėtų riedėti, ir nusprendėme šarvuotį partempti. Ėmėme važiuoti. Buksyruojant į kalną ir įstrigome. Mane vilkusio šarvuočio ekipažas atkabino buksyrą, išminuotojus, kuriuos vežiau, priėmė pas save, o man liepė palaukti, kol jie nuvažiuos į stovyklą ir atsiųs tankinį vilkiką. Nors sprogimas manęs nesužalojo, tačiau buvau gerokai sukrėstas, todėl nuvažiuojančius draugus išleidau nė nepasirūpinęs maisto ir vandens atsargomis. Tuo metu apie maistą nė negalvojau. Praėjo valanda, kita. Niekas neatvažiuoja. Karštis nežmoniškas, apie 50 laipsnių, ėmė svaigti galva. Mašinoje būti negalėjau, nes būčiau iškepęs. Labiausiai bijojau, kad prarasiu sąmonę, o tada į kišlaką sugrįžusiems vietiniams būsiu puikus laimikis. Mat mano šarvuotis nuo kaimo pusės buvo puikiai matomas. Tad retsykiais pašaudydavau į orą, kad atbaidyčiau galimus užpuolikus, parodyčiau, jog dar esu gyvas, ir pats save padrąsinčiau. Besidairydamas netoliese pamačiau besiganančių avių bandą, o su jomis ir vieną ožką. Man akys sužibo - nutariau tą ožkytę sugauti. Nusisegiau diržą ir ėmiau šliaužti prie tų avių. Aš priartėju, jos pabėga. Tačiau pasitelkęs visą atsargumą tą ožkelę pasigavau ir parsinešiau atgal prie šarvuočio. Pasiėmiau katiliuką ir primelžiau kokį 100-150 gramų pieno. Viską išgėriau ir išsyk akys nušvito. Aišku, ožkelės nepaleidau, pririšau prie šarvuočio ir laukiau pagalbos. Vakarėjo, tačiau niekas nesirodė. Priroviau visokių augalų ir daviau jų savo ožkelei. Vėl ją pamelžiau, tačiau šįkart pieno buvo mažiau, nuo sprogimų apšaudant kišlaką ir ožkelė buvo sukrėsta. Saulė leidosi, Afganistane po saulėlydžio iškart temsta. Žinojau, kad naktį nemiegojęs neištversiu, todėl išsigandau, kad užmigęs galiu ir nepabusti. Tačiau baimė išgaravo, kai pamačiau nuo kalnų besileidžiantį vilkiką. Jo įgula man paaiškino, kad mane paprasčiausiai užmiršo. Tačiau nuotykiai tuo nesibaigė. Vilkikas mane prisikabino ir ėmė traukti. Varikliai riaumoja, o aš jaučiu, kaip du mano šarvuočio ratai nuslydo nuo kelio ir sminga į prarają. Švilpiu, šaukiu, o jie per variklio ūžesį nieko negirdi. Vis dėlto kažkuris iš jų atsisuko pažiūrėti ir pamatė, kaip aš slystu nuo kelio. Vilkikas sustojo, nes buksyruoti manęs nebegalėjo. Išbėgo keli mechanikai, atkabino buksyravimo lyną, o man liepė nejudėti, kad šarvuotis nesvyruotų. Po jo ratais pakišo akmenų, kad nebeslystų, stabilizavo. Tada užvažiavo aukščiau į kalną, nuleido lyną ir prikabinę prie gervės gražiai ištraukė iš tos prarajos. Kai grįžau į pulką, pamatę mano ožką visi ėmė juoktis. Šis nutikimas tapo anekdotu, o ožkytę, išgelbėjusią man gyvybę, vėliau pasiėmė vadas. Teko važiuoti su išminuotojais, kurie užminavo sienos su Pakistanu ruožą. Jie dėliojo specialias, apie 70-80 centimetrų virš žemės paviršiaus iššokančias minas „Ochota 1" ir „Ochota 2", kurios 17 metrų spinduliu sunaikina viską. Ant jų nereikia užminti, jos pačios, likus keliems metrams, sureaguoja į žmonių žingsnius. Jei tomis pačiomis pėdomis eitų kitas žmogus, norintis išnešti prieš jį ėjusiojo lavoną, iššoktų ir sprogtų kita mina. Po jos - dar viena. Plonyčiais, plauko storumo siūleliais iš viso būdavo sujungiamos penkios tokios minos. Todėl jos ir buvo vadinamos ochota (medžioklė), nes išminuoti jų nebegalima, o patekusiojo į jų lauką laukdavo mirtis. Mudžahedai bandė minas „apgauti" ir pirma žmonių pravaryti gyvulius. Tačiau į gyvulių žingsnius minos nereaguodavo. Taip pat jas buvo galima užprogramuoti, kad jos į žmonių žingsnius sureaguotų po 5 parų. Todėl nepadėdavo ir kita gudrybė, kai pro tokių minų lauką mudžahedai pasiųsdavo belaisvius. Minos, jei niekas neužkliudydavo siūlelio, tuo metu nesureaguodavo ir į žmonių žingsnius. Tuomet sukilėliai tuo keliu siųsdavo karavanus su ginklais. Tačiau po kelių parų minos įsijungdavo ir sureaguodavo. Be to, po tam tikro laiko jos pačios save sunaikindavo, kad nepakliūtų priešams į rankas. Pačioje Sovietų sąjungoje tokias minas statydavo tik aukštuosius mokslus baigę karininkai, o Afganistane - specialius kursus išėję paprasti kareiviai. Jos būdavo sustatomos šachmatine tvarka ir užminuojamos - atsitraukiant ištraukiamas specialus sprogdiklis. Todėl ir man teko dalyvauti tokios užminavimo operacijose, traukdavausi atbulas su šarvuočiu. Jau baigėsi mano tarnybos laikas, tačiau mane ir dar kelis vairuotojus dar du mėnesius užlaikė, nes mūsų pulkas vyko į operaciją kažkur prie Kandaharo. Nenorėjo ten siųsti jaunų, nepatyrusių kareivėlių, mat karininkai galvojo apie savo karjerą. Jei žūdavo žmonės arba jei vairuotojai užmigdavo, užvažiuodavo ant minų, vadams nuo antpečių lėkdavo žvaigždutės. Žvaigždučių daugėja, jei nuostoliai minimalūs. Kadangi, karininkų manymu, geriausi vairuotojai buvo iš „Pribaltikos", tai mūsų ir neišleido. Mat vadai pastebėjo, kad mūsų mašinos daug rečiau gesdavo, nes jas prižiūrėdavome, stebėdavome jų būklę, laiku išvalydavome filtrus. O čiurkos mašinas varydavo tol, kol varikliai perkaisdavo, į prietaisus nė nežvilgteldavo. O jei ir pažiūrėdavo, nelabai ką suprasdavo. Už tą paskutinę operaciją, į kurią teko vykti ir per minų laukus, mes, vairuotojai, gavome po ordiną. (Aš jo taip ir neatsiėmiau.) Bevažiuojant mums pasakė, kad priekyje minų laukas, kuriame gali būti apie 4000 minų. Tačiau per naktį šią kliūtį privalėjome įveikti. Aš pravažiavau. Kiti taip pat, tačiau jau pravažiavę sužinojome, kad 4 ekipažai sprogo. Per dulkes nieko nematėme. Kalnuose, netoli Pakistano sienos, apsupome stambią mudžahedų įrengtą bazę. Po operacijos iš ten net 40 KAMAZ sunkvežimių išvežė sukauptą ginklų arsenalą ir maždaug tokį pat kiekį susprogdino vietoje. Daugiausia tai buvo rusiški ir kiniški ginklai. Mes, vairuotojai, pinigų visuomet turėdavome. Kartais pasisekdavo ir benzino „prastumti". Tuo mūsų tarnyba buvo geresnė už štabuose besitrinančių raštininkų. Vienas toks išeidamas į dembelį su savimi nieko neturėjo. Aišku, buvo saugus, niekuo nerizikavo, štabe tik popierius tvarkė, užtat jokiose operacijose nedalyvavo ir nieko nematė. Dėl ir namo grįžęs apie tarnybą neturėjo ką papasakoti. Vienam tokiam nupirkau „diplomatą", o jis man už tai gerą veidrodinį fotoaparatą padovanojo. Tuo fotoaparatu nufotografavau kalnuose sunaikintąją mudžahedų bazę, jų maisto sandėlius, kalnus ginklų ir pats nusifotografavau lėktuvams numušinėti pritaikytoje zenitinės patrankos kėdėje, tarp lavonų. Išėmęs juostelę palikau ją ryškaluose šarvuotyje, o pats kažkur išėjau. Tuo metų į vidų įlindo vienas uzbekas. Pamatęs iki tol nematytą dėžę susidomėjo. „Što tam?" - paklausė ir nelaukdamas atsakymo atidarė dėžutę bei ištraukė juostą. Viskas. Visi mano unikalūs kadrai buvo sunaikinti. Po operacijos iš pulko štabo atėjo įsakymas mus, vairuotojus, paleisti. Atvežė naujus, o mus susodino į sunkvežimius ir per kelias paras parvežė į pulką. Grįžę sužinojome, kad mums būnant operacijoje pirmą kartą per dvejus metus pulką apšaudė raketomis. Matyt, duchai pastebėjo, kad liko tik menka apsauga ir išdrįso juos atakuoti. Kelias dienas ruošėmės kelionei namo. Tada atėjo žinia, kad prie Pakistano sienos likusiame pulke vykstant į operaciją ant minos užvažiavo ir sprogo būtent mano šarvuotis. Buvo ir žuvusiųjų. Nuvežė mus į Šindando oro uostą. Ten atskrido krovininis lėktuvas, į jį mus ir sulaipino. Kol kilome, meldėmės, kad nenumuštų. Kildamas lėktuvas ėmė leisti raketas, kad nukreiptų priešų raketas žemė-oras ir tos nepataikytų. Nuskridome į Taškentą. Iš ten lėktuvu į Maskvą, o iš jos - traukiniu į Klaipėdą. Vos įvažiavau į Lietuvą, man graudumas ėmė širdį spausti. O atvažiavus iki Klaipėdos nebesulaikiau ašarų. Niekad nė nepagalvojau, kad ir aš pajusiu tokį Tėvynės ilgesį. Jaučiausi, lyg iš tremties sugrįžęs. Pernakvojau pas tetą. Kitą dieną paprašiau jos paskolinti pinigų, išsikviečiau taksi ir juo parvažiavau į Šilutę. Taksisto paprašiau įvažiavus į kiemą papypinti. Mama buvo virtuvėje. Išgirdusi signalą puolė prie lango, pamatė taksi ir šūktelėjo: „Saulių parvežė!" Tėvas tuo metu lipo laiptais iš antro aukšto. Po tų žodžių jam kojas pakirto ir vargšas nukrito nuo laiptų. Jis suprato, kad mane karste parvežė. Mat grįžti aš labai susivėlinau. Prieš išeidamas į operaciją parašiau, kad namo grįšiu kovo 8-ąją, o grįžau tik kovo 13-ąją. Tėveliams neliko nieko kito, tik galvoti, kad man kažkas atsitiko.