Demon 2 (LT fanfiction)

59 dalis

Sėdėjau Niall sode ant supynės ir žiūrėjau į jūrą. Niekada nesu buvus šiame Niall name ,tačiau tikriausiai dėl to ,kad kurį laiką mus siejo daugybė nesutarimų ir nelaimė po nelaimės. Mano piktys ir visa magija atskyrė nuo realaus pasaulio ,kurio beliko keturiasdešimt aštuonios valandos.

Tiesiog žiūrėjau ,kaip bangos didėja ir galiausiai pradeda lyt ,tačiau nesitraukiau iš savo vietos. Pakėliau akis į dangų ir nusišypsojau mėgaudamasi lietumi ,kurio visada vengiau ir kuris niekada nebuvo toks nuostabus kaip šiandien.

-Katherina, susirgsi eik vidun.-Girdėjau balsą ir atsisukus į terasą pamačiau Niall prie atidarytų stiklinių durų.

-Jis šiltas jauti? -Paklausiau pakildama nuo supynės ir jis priėjo arčiau leisdama lietaus lašams sušlapint ir jį.

-Noriu išsimaudyt.-Pasakiau ir jis atrodo nebuvo patenkintas mano mintim ,tačiau net nesulaukus jo atsakymo pradėjau nusirenginėt iki apatinių.

-Tai bloga idėja.-Suurzgė ,tačiau neklausiau eidama link vandens. Vos tik vanduo pasiekė mano pirštu galiukus pajaučiau jog jis buvo teisus ,tačiau neketinau apsigalvot. Pradėjau eit giliau ir leidau bangoms sušlapint mane iki pusės ,kas tik sukėlė juoką. Apsisukau pasižiūrėt į Niall ,kuris stovėjo ant kranto ir žiūrėjo į mane su gailesčiu ,bei liūdesiu ,kuris varė į neviltį.

Atsilenkiau atgal atsiguldama ant vandens ir bangai atėjus panirau po vandenių. Atsipalaidavau jausdama smėlį po kojomis ir neskubėjau iškilt lyg norėčiau ,kad bangos nusineštu mane ir užbaigtų tai kam lempta. Mano mintis nutraukė dvi rankos paėmusios mane už liemens ir ištraukusios iš vandens.

-Šūdas maniau neatlaikei pusiausvyros.-Suurzgė ir nusivaliau šlapius plaukus sau nuo veido ,kad pamatyčiau jį visą šlapia lietuje kartu su manim tarp jūros bangų.

-Nėra žodžių apsakyt ,kaip aš gailiuosi.-Surimtėjus pasakiau ir jo akys susitiko manas.

-Leidausi manipuliuojama ir dėl to nukentėjai tu ,nes per daug mane mylėjai. Atleisk mane už tai ,kad tave įskaudinau.-Mano balsas buvo vos girdimas per bangų mūšą.

-Aš vis dar tave myliu juk žinai tai? -Paklausė ir žinomą ,kad tai žinau ,tačiau taip pat žinau jog ši meilė skaudiną jį.

-Žinau ,todėl ir prašau tavęs jeigu myli tai paleisk mane. Žinau ,kad niekada neatleisi man to ,kas nutiko ,tačiau noriu ,kad mane paleistum Niall.

-Negali manęs to prašyt ,Katherina.-Jo balsas buvo švelnus ,tačiau jaučiau jame skausmą ,kurį sukėliau tik aš.

-Kodėl?

-Nes man nerūpi tai ,kad nutiko su Harry ,tai jau pamiršta ir atleista. Noriu tavęs šalia savęs visai amžinybei juk žinai tai. Prašymas tave paleist prilysta prašymui išsiplėšt širdį. Nuo pačios pirmos dienos ,kai tave išgelbėjau visada buvom kartu ir visada viską įveikdavom ,tai kodėl dabar nori atsitraukt?-Jo balsas kilo ir tai privertė šiek tiek atsitraukt ,kad jo rankos nebebūtų ant mano klubų.

-Todėl ,kad aš negaliu sau atleist. Tas jausmas viduje ,kuris mane drasko kiekvieną kartą tave pamačius ir prisiminus tą skausmą tavo akyse. Negaliu su tuo susigyvent! -Tai sušukus ,kuo greičiau išlipau iš vandens ir paskubomis nuėjau link namo pakeliui rinkdama savo rūbus ,kurie sulyti gulėjo ant smėlio.

-Hey kas ten nutiko? -Vos tik įėjus paklausė Allison ir suvaidinau šypseną.

-Nieko rimto.-Praėjau pro ją ir Liam išėjo iš virtuvės pažiūrėdamas į mane keistai ,tikriausiai dėl to ,kad buvau su vienais apatiniais ,o rankoje nešiau šlapius rūbus.