Tą rudenį [Namjoon] BAIGTAS

6

Vėl einu į darbą, vėl matau tave priekyje. Tu eini į priekį ir pažiūri atgal, bet tu manęs nepastebi tu lyg kažko lauki, tu atrodai šiandien liūdnai ar kažkas nutiko? Kas tave nuliūdino? Taip norėjosi tavęs paklausti, o gal reikėtų paklausti. Pagreitinau savo žingsnius, ėjau link tavęs, bet... Bet mašiną sustojo prie tavęs ir tavo veide atsirado šypsena ir tu nubėgai į keleivo vieta ir išėdai į mašiną. Man įdomu kaip tu galėjai manęs nepastebėti, kai dažnai žiūrėjai atgal, o aš ėjau tau už nugaros, o gal tu net nenorėjai manęs pastebėti? Turbūt aš tau ne patikau, bet... Bet tikriausiai tu turi vaikiną, bet jai ji turėtų vaikiną aš nemanau, kad ji būtų mane kvietusi susitikti. Gal derėtų tau šiandien vakare paskambinti ir paklausti kaip laikaisi? Bet nemanau, kad aš tai padarysiu, gi aš esu paskutinis bailys.

Po darbo ėjau vėl tuo pačiu keliu namo. Parke buvo tylu iki tol kol neišgirdau tylu verkima. Apsižvalgiau, pamačiau mergina sėdanti ant suoliuko, su delnų uždengus savo veidą. Ji yra tokia panaši į ją ar tai ji? Gal reikėtų nueiti prie tos merginos. Pradėjau eiti link tos merginos. Ji patraukė savo delnas ir pažiūrėjo į mane, tai ji.
-Sang Hee? - susirūpinau dėl jos, kodėl ji verkia, kas jai nutiko? Man taip pasidarė neramu dėl jos. Atsisėdau šalia jos, ji iškart mane apsikabino ir stengėsi nusiraminti, nedrąsiai aš ją apsikabinau ir švelniai glosiau jos nugara.
-Sang Hee kas nutiko? Kodėl verki? - rūpestingai paklausiau aš jos. Ji man tikrai rūpi. Man nepatinka, kad merginos verkia. Sang Hee atsitraukė nuo manęs ir nusivale ašaras.
-Mane...

Na paliksiu šiokia tokia intriga 😄
Tikiuosi patiko jums šį dalis ❤️
Laukiu jūsų nuomonių ❤️
Myliu jūs ❤️