Tą rudenį [Namjoon] BAIGTAS

7

-Mane atleido iš darbo, dėl vienos prakeiktos klaidos.

Ji stengėsi suvaldyti savo ašarų, bet jai nepavyko, ji pradėjo verkti. Priglaudžiau ja prie savęs ir glosiau jos nugara.

-Viskas bus gerai, susirasi kitą darbą, jai ko prireiks žinai kur aš gyvenu galėsi ateiti pas mane.

Ji iš visų jėgų stengėsi nusiraminti, bet jai buvo tai sunku padaryti. Turėčiau kažkaip ja pralinksminti, nepatinka man matyti ja tokia liūdna. Ji per daug nuostabi, kad liūdėtu.

-Žinai tau siaubingai netinka verkti.

Išgirdau jos tylu juoką, ar ji tikrai katik nusijuokė? Ar man pavyko kažkaip ja pralinksminti?

-Tikrai man netinka verkti?

Pasitraukė ir pažiūrėjo į mane. Jos skruostai buvo šlapi nuo ašarų, jos akis buvo raudonos taip pat nuo ašarų.

-Žinoma, kad netinka, tokiai gražiai merginai tikrai netinka liūdėti.

Ar aš tikrai gerai padariau, kad pasakiau dabar jai komplimentą? Tikiuosi ji į tai stipriai nesureguos, merginos dažnai neigia į tai, kad yra gražios ir panašiai.
Ji vėl šiek tiek nusijuokė ir nusivale savo skruostą.

-Ačiū
-Gal norėtum nueiti į kavinę, tau tikrai reikėtų pralinskmeti.
-Žinoma

Negalvojau, kad ji sutiks eiti su manimi į kavinę. Dažniausiai merginos atsisako ir prikuria nesąmones, kad turi namuose daug darbų ir panašiai, regis ji yra kitokia. Nemaniau, kad sutiksiu būtent tokia mergina.

Sėdėjom kavinėje ir gėrėm kava ir prie kavos buvo pyragėlis. Ji jau buvo kur kas linksmesnė nei prieš tai.

-Nors mes ne esam tokie geri pažįstami, bet džiaugiuosi, kad tu man padedi.
-Padedi žmonėms gi yra smagu.