Senovės istorijos 1# Kelionė *Baigta* TAISOMA

17 skyrius Jūra ir Hizės išgelbėjimas

Aš nenustygau vietoje. Norėjau kuo greičiau keliauti, bet Frostas niekaip nepasirodė. Proskynoje jau laukiau kelias valandas, na taip, atėjau valanda anksčiau, bet jis vis vien vėlavo. O kai bandžiau su juo susisiekti mintimis nieko neišėjo. Kur tas Frostas?

- Aš čia.

- Ar tu nesiliausi? Jau seniai nusibodo.

- Na gerai jau, galiu neskaityti tavo minčių, bet buvo taip smagu..

- Kur tu buvai? Šitaip ilgai laukiu!

- Kaip manai, kuo mes keliausim? Tikrai ne sausuma, o jūra. Turėjau paruošti laivą mūsų išvykimui.

- Tai galėjai bent jau pasakyti!

- Mes neturime tam laiko. Pasiėmei daiktus?

Aš linktelėjau ir Frostas čiupo mane už rankos, ir man vėl nespėjus sureaguoti jau stovėjome laive. Juodas kaip naktis, juodomis burėmis, didelis... Bet neturime laiko grožėtis laivu, aš paskui baltaplaukį nusekiau į kapitono kajutę.

- Planas visiems aiškus? - Man ir Pinai linktelėjus Frostas tesė toliau. - Po savaitės būsime vietoje, per tą laiką prašau, neužmuškit visų įgulos narių.

Aš su Pina sukikenom ir užlipome į laivo denį. Įgula jau buvo laive ir ruošėsi išplaukt. Aš nusileidau į mano ir Pinos kajutę. Ji buvo maža, bet mes puikiai tilpsime. Numečiau savo mažą kelionkrepšį ant vienos iš dviejų lovų ir grįžau į denį. Įgula ruošė laivą išplaukti. Pina ir Frostas stovėjo laivo priekyje. Aš nuėjau prie jų.

- Kada išplauksim?

- Kai prasidės atoslūgis.

- O kada jis prasidės? - Nemėgstu, kai Frostas atsakinėja neaiškiais sakiniais.

- Tada kai prasidės.

- Gerai, kaip man tave išmest iš savo galvos?

- Neįmanoma.

- Tu tikrai blogietis.

- Tik dabar supratai?

Prunkšėjau nesusilaikiusi. Frostas tikrai moka prajuokint.

***

Mes plaukėme atvira jūra jau kelias dienas. Vėjas palankus, audrų nesimatė, maisto atsargų turėjome pakankamai ir įgula gera. Viskas ko mums šiuo metu reikia. Užlipau į denį, dėl pastovaus vėjo, įgulai nereikėjo irkluoti, tad jie atsipalaidavę kalbėjosi ir ilsėjosi. Nesvarbu, kad Frostas šią įgula pažįsta jau seniai, nesvarbu, kad jie jau ne vieną kartą yra kažkur plaukę, vis vien niekur neinu be savo ginklų. Kapitonas Tadas kalbėjosi su savo pavaduotoju Zalu ir kelias įgulos nariais Lariu, Danu ir Viku. Frostas tikriausiai triume ar dar kur, tobulina planą.

- Ei, panele! - Jūreiviai visuomet taip į mane kreipiasi, bet tikrai ne dėl pagarbos ar mandagumo. - Gal pagaliau pasakysit, kam jums visur nešiotis tuos ginklu? Ar tai kokia nors nauja mada?

- Ne, tiesiog nemėgstu būti beginklė.

- Nesvarbu, turit ginklus ar ne, jei nemokat jais naudotis, tai iš jų jokios naudos nebus. - Tas Vikas tikrai nesupranta su kuo prasidėjo...

- Jei nori, galim draugiškai susikauti, pasimokyčiau kaip reikia kautis.

- Gerai, bet reiks medinių pratybų ginklų, nenoriu tavęs sužeisti.