Senovės istorijos 1# Kelionė *Baigta* TAISOMA

20 skyrius Trumpa viešnagė

Pabudau laivo denyje. Visi žmonės buvę laive irgi stojosi nuo denio. Jie visi atrodė kiek sutrikę. Maniau, kad jie jau yra ne kartą keliavę portalu... Priėjau prie Frosto ir tyliai paklausiau:
- Kodėl visi tokie sunerimę?
- Negi nematei tų raudonų akių portale? Jūreiviai išsigandę, toje tamsoje nieko nebūdavo.
- Tai ne aš viena mačiau tą žmogų? Ar labiau jo siluetą... Kas ten buvo?
- Nežinau, bet esu beveik tikras, kad Demonų karalius.
- Laivas!
Aš pasisukau į tą pusę kur rodė Viku. Ir iš tiesų, mūsų pusėn plaukė tas pats laivas.
- Mes nebespėsim pabėgt. Reikia kuo skubiau prisišvartuoti prie kranto ir pasiruošti kovai.
Vyrai suskubo irkluoti laivo į krantą. Aš greitai persirengiau savo kovos apranga, pastebėjau, kad Pina ir Hizė taip pat su drakono odos šarvais.
Vyrai permetė kelias virves per bortą, paskui jas iššoko ir keletas jūreivių. Jie visi nusileido ant žemės ir pririšo laivą, kad galėtų išlipti visi kiti. Aš stryktelėjau per bortą, kartu su kitais plaukusiais laivu. Mes visi sustojome ant kranto sudarydami gynybinį puslankį. Priešų laivas vis artėjo, kol keletas jų vyrų taip pat iššoko ir pririšo virves. Demonų karaliaus pavaldiniai nuleido tiltelį, per kurį matyt perlips kažkoks pasipūtęs žmogus, nenorintis pasirodyti „prasčioku" kuris šokinėja per bortą. Iš priešų laivo išlipo šešetas vyrų. Jie sustoju aplink tiltelį kažko laukdami. Tuomet pasirodė jis. Juodai apsirengęs, juodais kaip smala plaukais ir rudom akim. Aukštas, plačiapetis, griežtų veido bruožų. Vilkėjo tamsią mantiją, apsiūtą šermuonėlio kailiu. Jo galvą puošė auksinė karūna su raudonais ragais. Demonų karalius žengė ant tiltelio, bet vos perkėlė antrą koją ant jo, užkliuvo už lentos ir... Visiškai nekarališkai nubildėjo ant žemės, veidu plodamasis į šlapią smėlį. Aš tiesiog nesusilaikiau ir pradėjau juoktis, kaip ir visa mūsų laivo įgula. Jis vos ne vos atsistojo, bet tai sukėlė dar didesnę juoko bangą, dėl jo smėlėto veido. Karalius visas paraudo iš pykčio.
- Tučtuojau baikit juoktis! Už tai jums gresia baisiausios kančios!
- Atleiskit, bet jau dabar kenčiam nuo juoko priepolio, - tariau pro juoko ašaras. - Dar niekad nemačiau tokio juokingo dalyko.
- Čia ne Demonų karalius, veikiau, griuvimo čempionas! - Šūktelėjo Pina.
- Čia tikrai ne Demonų karalius. Čia veikiau apsimetėlis, arba jo pakalikas, kuriam liepta juo apsimesti. Deja, ir pačiam karaliui kris gėda, dėl šio nutikimo, nes jis pats išrinko apsišaukėlį, kad juo apsimestu. - Tarstelėjo Frostas visiškai rimtai, bet akyse mačiau juoko kibirkštėles.
Bet aš pajutusi kažką negero, staigiai pasisukau dešinėn. Ir tai, išgelbėjo man gyvybę, nes strėlė praskriejo ten, kur prieš akimirką buvo mano kairysis petys. Visi iškart nustojo juoktis ir atsisuko ten, iš kur atskriejo strėlė. Laivo pirmagalyje stovėjo jūreivis su lanku rankose. Jam nespėjus sureaguoti, Pina jau paleido strėlę tiesiai į jį. Bet tą pasalūną lankininką, pasiekė ne vien Pinos paleista strėlė, bet ir iš kažkur atlėkusi kita. Aš apsidairiau, ant neaukštos kalvelės išvydau raitelių būrį. Bet jie jojo ne ant žirgų, ant tigrų. Pačių tikriausių tigrų. Vienas iš raitelių, man buvo kažkur matytas. Jis laikė lanką, matyt ir paleido tą strėlę. Pulkas pasileido šlaitu žemyn mūsų link. Aš jau pasiruošiau puolimui iš abiejų pusių, bet vos raiteliai pasiekė mus, prajojo, jei galima taip pasakyti, nes jie sėdėjo ant tigrų, tarp mūsų, visiškai nekreipdami dėmesio į gintis pasiruošusius jūreivius ir puolė Demonų karalių ir jo kareivius. Įsiplieskė netikėtas ir greitas mūšis. Nedvejojusi stojau į tigraitelių gretas. Kirtau savo kardais, kairėn, dešinėn, tikras chaosas, koviausi su priešais, vieną nukovus, iškart prisistatydavo kitas. Po gero pusvalandžio, jei ne valandos, visi Demonų karaliaus kariai buvo sužeisti, nužudyti ar paimti į nelaisvę. Kai mūšis baigėsi, atsistojau šalia Frosto, kuris kalbėjosi su tuo vaikinu, paleidusiu strėlę.
- Labas Aleksandra. Turiu pripažint, su šiais šarvais tu atrodai dar geriau.
- Čia tu Vili? Kažkaip nesitikėjau tavęs čia išvysti...
- Juk čia mano pasaulis, tad kodėl negalėjom čia susitikti?
- Nežinau, tiesiog pamiršau.
- Negi aš toks neįsimintinas? - Juokais įsižeidęs manęs paklausė Vilis.
- Gal, o gal ir ne.
- Kad ir kaip man būtų įdomu jūsų klausytis, tačiau mes turime kuo skubiau grįžti. - Mūsų diskusiją nutraukė Frostas.
Aš tik linktelėjau ir pasiruošiau vėl keliauti. Pina ir Hizė taip pat buvo čia.  Frostas linktelėjo Viliui atsisveikindamas ir kai jis suėmė man už rankos, pamačiau taip gerai pažįstamą proskyną.

Kas man pasidarė, kad per dieną įkėliau du skyrius, nors planavau įkelti iki pirmadienio? Bet turiu labai svarbią žinią! Ačiū tau 8Malia8 už puikią įdėją, dėl Demonų karaliaus griuvimo veidu į smėlį:D tiesą sakant, netgi parašiau tarsi citatą, nes ji taip ir rašė:D štai žinutė, kurioje ji pakišo man šią įdėją:
„Kilmingai lipa iš laivo užkliuvo už akmenuko ir veidu į šlapia smėlį."
Negalėjau atsispirt pagundai ir tai aprašiau:D. Dar kartą ačiū tau 8Malia8:D šį skyrių ir skiriu tau:D