Ta kurios nekenti

Štai kur jis

Be paliavos skambinau Saimonui, Kailo broliui.  Bet jis visiškai mane ignoravo. Ties 20 skambučiu praradau viltį, kad jis iš tiesų atsilieps, tad palikau ramybėje telefoną ir sutelkiau visą dėmesį į kelią kuriuo važiavau. Kailo tėvų namai turėtų būti kažkur netoli. Niekada nesu juose buvusi, tad teks paklaidžioti. Žinoma jei Saimonas atsilieptu tai palengvintų mano darbą.
Praleidusi 15 minučių klaidžiodama po kaiminystes pagaliau sulaukiau Saimono dėmesio.
-Labas.-pakėlusi ragelį tariau
-Ką padariau, kad nusipelniau tavo tokio dėmesio?-susierzinęs prakalbo Saimonas
-Man reikia sužinot kur Kailas.
-Oh, Cassidy.-nusijuokė jis.-Niekaip jo nepaleidi... Daraisi šiek tiek apgailėtina.
-Tai tu Saimonai apgailėtinas, kad kišiesi ne į savo reikalus.-perverčiau akis.
-Praleisiu tai pro ausis Cassidy. O atsakant į praėjusį tavo klausimą, tai net neįsivaizduoju kur yra Kailas. Jis išvažiavo ir liepė neieškoti, manau tai priklauso ir tau.
-Atę Saimonai.-padėjau ragelį ir išlipau iš mašinos.
Telefone turėjau Kailo tėvų namo nuotrauką. Radau ją internete, žinau jokio privatumo šiais laikais žymūs žmonės neturi. Neužilgo jį radau. Šis namas puikiai išsiskyrė iš kitų. 3 aukštų, didelis ir baltas. Mane nuo durų skyrė didžiuliai vartai, kad pro juos praeičiau, mane turėjo įleisti. Paspaudžiau mygtuką kuris susiekė mane su tarnaite.
-Sveiki, gal galite prisistatyti?-pasigirdo moteriškas balsas iš mažo aparato prie vartų
-Cassidy, aš atvažiavau pas Chaiser'ius.-tariau ir prikandau lūpą. Jie tikrai manęs nelaukia ir tikriausiai po tiek laiko pamiršo, kad egzistuoju.
-Atsiprašau, bet jūsų nėra sąraše.-po trumpos pertraukos grįžo ta pati moteris
-Gerai, aš tuoj grįšiu.-susinervinusi nuėjau nuo vartų ir iš mašinos išsitraukiau telefoną. Visai pamiršau, kad turiu Kailo mamos telefono numerį. Jei būčiau prisiminusi anksčiau,  nebūtų reikėję sugaišti tiek laiko. Dėl visko kaltinu nėštumą.
Surinkusi numerį giliai įkvėpiau ir pradėjau skambinti.
-Klausau.-pasigirdo moteriškas, puikiai pažystamas balsas
-Sveiki.-šyptelėjau pati sau.-Čia Cassidy, Kailo buvusi žmona.
-Oh, mieloji, tau nereikia prisistatinėti, žinau kas tu.-nusijuokė ji
-Aš prie jūsų namų, norėčiau pasikalbėti, bet manęs neįleidžia.-tariau ir įsėdau į automobilį
-Gerai, luktelk.-tai tarusi padėjo ragelį, o aš užvedusi mašiną įvažiavau į namo kiemą. Pasistačiusi mašiną išlipau ir nuėjau prie atvirų durų. Ten jau manęs laukė visai nepasikeitusi ir taip pat jaunai atrodanti Kailo mama. Jos šilta šypsena privertė mane pasijusti laukiama. Visi nervai išgaravo. Įėjusi į namo vidų, buvau nuvesta į svetainę. Mes prisėdome viena šalia kitos.
-Pasiilgau tavo mielo veidelio.-tyliai tarė ji ir dar kartą mane nužvelgė
-Baikit..-nuraudusi tariau ir nuleidau akis
-Gerai, tikriausiai ne mano komplimentų atvažiavai klausyti.-nusijuokė ji
-Taip... Atvažiavau ieškoti Kailo, bet manau ir jūs nežinote kur jis.-pakėliau akis
-Ah, ne.-papurtė galvą.-Mano sūnus taip pat man nieko nesakė, bet aš džiaugiuosi, kad jo ieškai.-šiltai nusišypsojo
-Privalau jį rasti. Mes abu bjauriai išsiskyrėm ir aš noriu viską sutvarkyti.-atsidusau.-Bijau, kad jei viską taip paliksiu nieko nedarydama, daugiau jo nebepamatysiu.
-Kas atsitiko?-ji suraukė antakius
-Pasikviečiau jį tam, kad išsiaiškintume santykius. Per visus metus kai nebuvome kartu, aš negalėjau jo pamiršti, supratau, kad be jo gyvenimas neturės vertės. Bet jam atvykus viskas pasikeitė. Jis nusprendė, kad mums nelemta būti kartu ir, kad jis atneš man tik skausmą. Tai dėl manęs jis išvyko.
-Idijotas.-pro sukąstus dantis iškošė jo mama. Mano veide pasirodė maža šypsena.-Tik jis galėtų pasielgti taip kvailai. Aš dėl jo atsiprašau, tikrai auklėjau ne taip.-papurtė galvą
-Aš žinau, puikiai žinau koks iš tiesų jis yra ir galų gale jis mano, kad taip saugoja mane. Jei žiūrėsime iš jo pusės jis elgiasi kaip tikras džentelmenas.-trūktelėjau pečiais
-Taip, taip. Tikras džentelmenas.-papurtė galvą ir susimąstė.-Žinai, mes turime tokį namelį už miesto. Arba jis ten arba bet kokiame kitame pasaulio krašte. Tikiuosi jis ten. Pasaulis per didelis, kad taip paprastai jį raščiau.
***
Po penkių valandų kelionės pagaliau stovėjau ten kur rodė adresas. Mano visą kūną skaudėjo nuo ilgo sedėjimo, ir akys merkėsi nuo nuovargio. Visa diena praleista ant kojų tikrai nuvargino. Mintyse vis skambėjo Kailo mamos žodžiai kuriuos ji man ištarė prieš išeinant - "Tau tinka motinystė, o Kailas bus puikus tėvas". Ji palaikė mane ir mylėjo kaip savo dukrą. Elgėsi šiltai ir nuoširdžiai. Nuostabi moteris nuo galvos iki kojų.
Išlipusi iš mašinos apsidairiau ir supratau, kad stoviu miško takelyje. Buvau pasimetusi ir sutrikusi. Ar man eiti takeliu tolyn? Kas jei tik pasiklysiu miško tankymėje ir neberasiu kelio atgal? Žinojau, kad rizikuoti verta. Jei pamatysiu jo veidą, visos pasaulio problemos išnyks. Apsigaubusi megztiniu ėjau takeliu pirmyn. Šaltas vėjas plaikstė mano plaukus į įvairias puses. Nors čia ir Los Andželas, bet vakare su stipriu vėju, čia būna labai šalta.
Nesibaigiantis takas vis labiau vertė nerimauti, kad jis iš tiesų nesibaigs ir aš liksiu čia amžiams. Pilvas pradėjo gurgti, nes skrandyje buvo tik mažas obuoliukas ir pradėjau save graužti, kad taip nesirūpinu savimi ir vaikeliu. Privalau susiimti, taip nesielgia 27-erių metų moteris.
Begalvodama apie vis skirtingus dalykus priėjau takelio galą. Išėjau į tuščią gatvę ir pajaučiau skruostus deginančias ašaras. Nuovargis darė savo, mano smegenys visiškai pasidavė ir panardino mane į paniką. Eiti į dešinę? Kairę? O gal grįšti atgal prie mašinos? Kas jei mane užpuls? Galvoje virė šimtai minčių kurias nutraukiau pasukdama į dešinę. Eisiu tol kol neš kojos, o kai visai pavargsiu melsiu Dievo pagalbos.
Po dvidešimties minučių pradėjau matyti dar vieną takelį į mišką. Kojos buvo išvargusios ir elgėsi kaip guminės. Akys išsausėjusios nuo ašarų ir paraudusios. Negalvodama pasukau į tą takelį ir sekiau jau išvaikščiota žeme. Tai privalo būti tinkamas kelias. Neturėjau nieko prie savęs kas padėtų išgyventi naktį lauke. Nors ką aš kalbu... Aš niekaip neišgyvenčiau nakties kažkur miške. Vos matydama tolį pastebėjau namelio kontūrus. Nebuvau tikra ar manęs akys neapgauna, po tokio varginančio pasivaikščiojimo galbūt jau matau tai ką noriu matyti.
Einant artyn namas ryškėjo. Galėjau įžvelgti 2 aukštų plytų statinį. Languose buvo tamsu, tad tai tikriausiai tik apleistas namas miško viduryje. Nemeluosiu, nieko labiau nebijau už apleistus pastatus. Geriau miegosiu lauke negu jame, nes... O jei rasiu ten pasislėpusį žmogų kuris mane užpuls? Ar supuvusį žmogaus lavona? Taip pat nemėgstu tamsos, arba labiau to ką galiu joje rasti.
Pasiekusi namo duris pabeldžiau ir laukiau nors kokio veiksmo namo viduje. Tiesiog meldžiau, kad man kas nors atidarytų duris. Bet kas. Man nebesvarbu. Pabeldžiau dar kelis kartus ir praradusi viltį atsitraukiau. Grįšti atgal? Eiti tais pačiais keliais dar valandą, kad pasiekčiau mašiną? Galvoje sukosi įvairios mintys ir visos jos atrodė kvailos. Šiuo momentu pradėjau abejoti viskuo, net savo egzistencija.
Man bestovint vietoje pasirodė šviesa lange. Širdis pradėjo greičiau plakti, ir oda pašiurpo. Galbūt tai koks išprotėjęs žmogus... Juk niekas negyvena miškuose. Durys prasivėrė ir aš pamačiau Kailo apsimiegojusį veidą. Jis pamatęs mane nustebo. Veidas pasidarė žvalus ir kūnas įsitempė. Aš pajaučiau kaip iš plaučių išeina oras ir kūnas atsipalaiduoja.
-Labas.-sutelkusi visas jėgas atsistojau tiesiau ir nusišypsojau. Stengiausi neparodyti savo nuovargio, bet net stovėti atsimerkus reikėjo daug pastangų. Kailas toliau stovėjo ir tylėjo. Žinojau, kad jo galvoje dabar milijonas minčių ir viena iš jų "ką su manim daryti".
-Galiu įeit?-paklausiau supratusi, kad mes čia stovėsime, kad ir visą naktį.
-Taip.-jis tarė visiškai ramiai ir pasitraukė nuo durų. Namo viduje buvo šilta ir skaniai kvepėjo cinamonu. Visur buvo tamsu apart koridoriaus kuriame stovėjome.
-Cass.-jis atsikvėpė ir pirštais patrynė akis.-Rytoj parvešiu tave namo.-jis papurtė galvą
-Kailai.-nusijuokiau įpykusi.-aš čia nevažiavau 5 valandas ir neklaidžiojau dar dvi, kad tu mane galėtum išvaryti. Tu manęs išklausysi, nes esu velniškai pavargusi ir suirzusi.-sukandau dantis ir atsirėmiau į sieną. Sukaupiau visas mintis ir visas jėgas prakalbau.-Esu čia tam, kad pasakyčiau kaip sitpriai man tavęs reikia.-ramiu balsu tariau ir pažvelgiau jam į akis.-Man nesvarbu ką tu manai ir ko tu nori. Aš laukiuosi tavo kūdikio, tad bus taip kaip noriu aš ir ne kitaip. Nepriimsiu atsakymo ne ir tavo kvailų bandymų apsaugoti mane nuo savęs. Supratai?-pakėliau antakius
-Cassidy.-nusijuokė jis.-aš net neįsivaizduoju ką tu čia veiki ar kaip tu čia nusigavai, bet tai geriausia kas man nutiko per visas tas kelias dienas. Aš bandau būti geru žmogumi ir daryti tai kas man atrodo geriausia, bet šį kartą tikriausiai esu neteisus. Todėl klausysiu merginos kuri nešioja mano vaiką ir kurią be proto myliu.-jis apsikabino mane ir aš prisiglaudžiau prie jo šilto kūno. Buvau pasiilgusi jo, taip velniškai labai. Nieko gyvenime nėra geriau kaip jo šypsena ir apsikabinimai. Galėčiau taip stovėti visą savo likusį gyvenimą. Net jei mes būtume viduryje miško, ar apleistame name. Net jei mus pultų laukiniai žvėrys.