-Labas, Lily.
-Aš dabar sapnuoju košmarą ir greit atsibusiu.
-Matai kodėl nenorėjau, kad mane pamatytum?
-Kaip tu galėjai taip pasielgti? Tu palikai mane dėl tos mažos kalės ir dabar, po trijų suknistų metų, tu vėl čia! Vėl gadini mano gyvenimą! Kodėl taip darai? Tau neužteko vieną kartą sudaužyti mano širdį?
-Lily, aš atsiprašau. Aš klydau tave palikdamas, bet esu per didelis savanaudis, kad galėčiau tave tiesiog užmiršti. Aš žinau, kad tave įskaudinau ir kad paprastas atsiprašymas nieko nereiškia, bet aš tikrai labai gailiuosi. Tik prašau, neverk.
-Kodėl dabar? Po tiek metų, kodėl dabar?
-Nes esu bailys ir po to ką tau padariau, bijojau tave pamatyti. Aš žinojau, kad manęs nekenti, aš žinojau, kad tu net negalėtum pažiūrėti į mane. Aš nenorėjau tau dar kartą paskambinti, bet paskambinau. Tu net neįsivaizduoji, kaip buvo gera vėl išgirsti tavo balsą po tiek laiko.
-Kodėl man paskambinai?
-Nes pasiilgau tavęs. Aš ėjau iš proto pastaruosius kelis mėnesius ir išgirdęs tavo balsą, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Aš vėl turėjau prasmę tęsti savo gyvenimą. Prašau, Lily, aš žinau, kad nenusipelnau to, bet duok man dar vieną šansą viską ištaisyti, įrodyti tau kaip iš tikrųjų tave myliu ir ką galėčiau padaryti, kad vėl galėčiau pajusti tave.
-Ar tu bent jau girdi save, Louis? Man prireikė trijų metų, kad pamirščiau tave, kad galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo be tavęs, bet tu grįžti ir vėl viską sujauki vėl manęs norėdamas.
-Taip, noriu tavęs ir aš viską padarysiu, kad tave susigrąžinčiau. Kiekvieną akimirką be tavęs man lyg smūgis žemiau juostos. Aš negaliu kvėpuoti, kiekviena sekundė yra pripildyta skausmo, žinant, jog negaliu tavęs turėti šalia.
-Ne, Louis. Tu praradai savo šansą, tu jį paleidai vėjais ir nuėjai su ja, palikdamas mane su sudaužyta širdimi.
-Prašau Lily, nepalik manęs.
-Iki, Louis.
