Stovėjau priešais jos draugės Isabellos namų duris ir vis svarsčiau savo pasirinkmą čia atvažiuoti. Bijojau jos reakcijos, nenorėjau vėl būti atstumtas, bet turėjau su ja pasikalbėti ir viską išspręsti. Turėjau pagaliau viską sutvarkyti ką pridirbau.
Giliai įkvėpęs, vėl pakėliau ranką ir šįkart jau pabelsdamas. Šiek tiek atsitraukiau nuo durų laukdamas kol jos atsivers. Man nereikėjo ilgai laukti ir duris pravėrė tamsių, ilgų plaukų mergina, su tamsiai rudomis, beveik juodomis, akimis ir pažiūrėjo į mane nepatenkintu žvilgsniu.
-Kodėl tu čia?
-Mes abu puikiai žinome, kodėl aš čia, Isabella. Kur Lily?-atsidusau.
-Ji nenori tavęs matyti, Louis. Tu susimovei.-mergina sukryžiavo rankas sau ant krūtinės ir atsirėmė į durų staktą.-dar kartą.
-Aš žinau, kad aš susimoviau. Bet aš atėjau jos atsiprašyti. Už viską. Noriu jos vėl šalia savęs. Aš baigiu išprotėti be jos.
-Bella? Kas teeen?-pasigirdo linksmas Lily balsas, bet jai priėjus prie durų ir pamačius mane, šypsena, kuri taip gražiai puošė jos veidą, akimirksniu dingo,-kodėl tu čia?
-Lily,-gyliai įkvėpiau ir Isabellai pasitraukus į šalį, priėjau arčiau jos,-visą tą laiką, kai neturėjau tavęs šalia, neturėjau noro tęsti savo gyvenimą. Ir man nereikia kartoti, kad tai mano kaltė, nes puikiai tai suprantu, bet tai supratau tik tada, kai praradau tave,-švelniai ir lėtai suėmiau jos ranką laukdamas jos reakcijos į tai, bet Lily jos nepatraukus, tęsiau,-tai man buvo labai didelė pamoka. Tada supratau, kaip tavęs nevertinau, kaip iš tikrųjų tave myliu ir ką galėčiau padaryti dėl tavęs. Prasidėjus mūsų pokalbiams telefonu, aš vėl pajutau norą gyventi. Galvojau, kad jie padės man, įpūs man drąsos vėl pažiūrėti tau į akis ir pripažinti koks buvau kvailys. Ir tai man padėjo. Todėl dabar stovėdamas čia, priešais tave, prašau tavo atleidimo. Aš nesitikiu greito atleidimo, esu pasiryžęs kovoti už tavo širdį vėl. Bet bent jau pasakyk ar man verta stengtis? Ar tai padės? Ar tai ką nors pakeis?-negalėjau atitraukti akių nuo jos veido, nenorėjau švaistytis nei vienos, šiuo momentu labai brangios, sekundės nežiūrint į ją, jeigu mano sumauta kalba nei trupučio nesušvelnino jos širdies ir tai paskutinis kartas, kai ją matau iš taip arti.
-Pasakyk man, ar tau ką nors reiškią mūsų pokalbiai per pastarąsias savaites. Pasakyk man, ar dar kada nors sulauksiu iš tavęs atleidimo. -suėmiau jos veidą delnais ir nykščiais nuvaliau jos ašaras.
-Tu nesupranti, taip? Aš nenoriu tau atleisti, nes tave pamiršti man reikėjo trijų metų. Trijų suknistų metų, kad pagaliau galėčiau visiškai išmesti tave iš galvos ir gyventi, o ne egzistuoti. Dėl tavęs tie trys metai man buvo besitęsiantis košmaras, iš kurio negalėjau atsibusti. Ir viskas tik per tave, ir dabar, grįžęs iš niekur nieko, tikiesi atleidimo? Tu esi naivus galvodamas, jog už tai ką padarei yra atleidžiama, jog bet koks atsiprašymas visą šią situaciją padaryti geresne. Bet tikriausiai mes abu esame labai naivus, nes aš tikiu tavimi.
Giliai įkvėpiau ir nusivalęs žandus vėl suėmiau jos veidą delnais.
-Prašau pakartok tai dar kartą.-sušnabždėjau.
-Aš tikiu tavimi.
