Kas mes?(Nutraukta)

-10-

Praėjus savaitei nuo studijų pradžios, jau buvau beveik prisitaikęs prie studento gyvenimo rutinos. Vėlyvą vakarą, saulei palengva besileidžiant už miesto daugiaaukščių stogų, gulėjau savo lovoje ir klausiausi muzikos, tuo pačiu baksnodamas tritterio postus. Muzika grojo taip garsiai, kad jau trečią sykį bandžiau perskaityti vieną iš postų. Staiga telefonas rankose suvibravo. Jo ekrane iššoko nežinomas numeris, sudvejojęs pakėliau ragelį.
-Klausau?-atsikrenkščiau priglaudęs telefoną prie ausies.
-Džekai,- kitame laido gale pasigirdo vaikino balsas. Nesąmoningai suraukiau antakius.
-Aize-
-Taip čia aš,- tyliai atsakė Aizekas.
-Ar kas nutiko?-paklausiau atsisėsdamas lovoje.
Ragelyje pora akimirkų girdėjosi tik draugo kvėpavimas.
-Jei atvirai... man labai reiktų tavo pagalbos,-sumurmėjo jis.-Mane užpuolė ir neturiu kaip grįžti namo... ar panašiai.
-Ką!?-garsiai surėkiau atsistodamas ant žemės.-Kur tu esi? Atvažiuosiu tavęs paimti.
-Žinai Haroldo namą?
Akimirkai sutrikau.
-Mūsų naktinio sargo?-paklausiau besisiaudamas sportbačius.
Aizekas prunkštelėjo.
-Ne. To ketvirtakursio.
Įnirtingai linktelėjau, besiraiščiodamas batų raištelius.
-Aš prie supermarketo, kuris yra netoli jo namų.
-Supratau,- linktelėjau pats sau, besidairydamas savo kambario rakto.-Pasistengsiu būti kuo greičiau.
Aizekas tyliai atsiduso.

-Ačiū,-tarstelėjo ir padėjo ragelį.
Įsimetęs telefoną į šortų kišenę, puoliau ieškoti raktų.
-Ei, nematei kur nors mano raktų?-po kelių minučių paklausiau Trevoro, kuris gulėjo atsukęs į mane nugarą. Vaikinas nieko neatsakė. Priėjau arčiau pažiūrėti gal kartais miega.
-Tiesiog eik, kai grįši - įleisiu. Būsiu čia visą laiką,-tyliai sumurmėjo tamsiaplaukis stipriau susisupdamas į kamuoliuką.
Patapšnojau kambariokui petį.
-Ačiū.
Prieš išeinant pro duris dar pasičiupau pirmą po ranka pasitaikiusį džemperį ir jį užsimečiau.

***

Išlipęs iš taksi apsidairiau ieškodamas Aizeko. Nė nespėjus apsisukti, mašiną nurūko, palikdama mane skendėti dūmuose. Greitai prižingsniavau parduotuvės įėjimą ir ten, ant dviračių stovų radau sėdintį blondiną. Vaikinas bato galu braižė nematomus ratus ant asfalto, kai priėjau pakankamai arti, pakėlė akis į mane ir kreivai šyptelėjo. Jau žiojausi prabilti, bet buvau nutrauktas Aizeko.
-Ar turi pinigų?
Nežymiai susiraukiau, nužvelgdamas blondiną, kuris atrodė netgi geriau nei įprastą dieną - nematyti jokių užpuolimo žymių.
-Kažkiek turiu,- lėtai atsakiau.- O kaip-
-Užpuolimas buvo tik prasta strategija tave čia prisivilioti,- prunkštelėjo vaikinas, pakildamas nuo dviračio stovo ir pasivalydamas džinsus.
Neturėdamas ką pasakyti ir stovėdamas apimtas mažo šoko, pakėliau antakius.
-Pritrūkau žalių,- tarstelėjo Aizekas, stumtelėdamas mane parduotuvės durų link.
Per labiausiai nesipriešinęs įėjau vidun, o tada sustojau kaip įbestas. Pasipiktinęs atsisukau į vyresnį vaikiną.
-Ir vien tik dėl to iššsikvietei mane čia? Kad paskolinčiau pinigų ant suknisto alkoholio? Aš tau kas - pasiuntinukas kuris vos pasakius " ateik " Atskrenda lyg su sparnais??- jausdamas kaip kraujas palengva plūsta į veidą, praėjau pro Aizeką ir išėjau laukan. Neatsigręždamas patraukiau artimiausios stotelės link. Ir dar pamanyk, kad dėl to šikniaus išleidau tokią didelę sumą vien ant taksi! Kramtydamas lūpą, susigrūdau rankas į džemperio kišenes ir paspartinau žingsnį. Girdėjau kaip iš patolės atsklinda Aizeko šūksniai. Tik papurčiau galvą ir įbedžiau akis į žemę. Pasukęs į kitą gatvę, netyčia į kažką atsitrenkiau, kai pakėliau akis pamačiau gan rūstų veidą.
-Atsiprašau,-tyliai sumurmėjau ir pradėjau eiti toliau.
-Džekai!-išgirdau per daug gerai pažįstamą balsą. Atsisukau tik tam, jog išvysčiau prie vis dar piktai atrodančios merginos, stovinčią šviesiaplaukę.
-Sindija?-lūpos pačios ištarė jos vardą. Pasijaučiau kaip kvailys, ir taip jau buvo akivaizdu, kad čia ji.- K ką tu čia veiki?
Mergina nusijuokusi perbraukė pirštais per plaukus.
-To paties galėčiau paklausti ir tavęs.
-Aš-
-Ar kartais nesumaišei kvartalų? Vakarėlis kitoje pusėje,- mane pertraukė šalia Sindijos stovėjusi tamsiaplaukė. Ji buvo ta pati mergina kuri mane užsipuolė kelios savaitės atgal, kai bandžiau padėti panešti daiktus.
Sutrikęs dirstelėjau į šviesiaplaukę.
-K ką?-teišspaudžiau.
-Štai kur tu!- sušuko iš už kampo išlindęs Aizekas.- Vyruti, turi ilgas kojas.
-Atšok,- sumurmėjau nutvilgdydamas vaikiną žvilgsniu. Blondinas nė nedirstelėjo į mano pusę.
-Sindija! Lile! Koks sutapimas,- nė neslėpdamas apsimestinės nuostabos, šyptelėjo Aizekas.
Tamsiaplaukė pavartė akis.
-Jūs vienas kitą pažįstat?-sutrikęs paklausiau, kai aukštesnė mergina šaltai nusišypsojo blondinui ir paėmusi Sindiją už rankos, supynė judviejų pirštus.
-Mes?-perklausė Sindija.
-Sindiją pažįsta visi,- nusijuokė Aizekas, prieidamas arčiau manęs.- O Lilė mano bendrakursė.
-Jūs,- pirštu pabaksnojau į šaltai atrodančia Lilę ir Sindiją, stengdamasis nespoksoti į jų susipynusias rankas.
Tamsiaplaukė kilstelėjo antakį, kas puikiai išreiškė jos nepasitenkinimą.
-Sindija mano m-
-Pati mieliausia draugė, taip? - nusijuokė žemesnė mergina, paleisdama aukštesnės ranką.
-Žinoma,- dar kartą pavartė akis Lilė.- Ar jau galime eiti?
-Ar jūs, merginos, traukiat į vakarėlį?-paklausė Aizekas, uždėdamas ranką man ant peties ir prisitraukdamas arčiau savęs pradėjo tysti merginų link.-Nes mes taip pat.
Sukandęs dantis pasimuisčiau išslysdamas iš po vaikino rankos. Man nepatiko, jog tamsiaplaukis apsimetė geru avinėliu, lyg prieš tai nebūtų primelavęs.
-Ne, čia tu-
-Mes tik turim prigriebti vaišių,- nusijuokė Aizekas, rodydamas kaip užsiverčia nematomą butelį. Kodėl mane šį vakarą visi pertraukinėja??
Išgirdau kaip tamsiaplaukė mergina cakteli liežuviu.
-Šaunu!-stryktelėjo Sindija.-Eime kartu?
-...Kartu?-numykė Lilė.
-Taip, eime!-tariau nusišypsodamas kuo tikresne šypsena. Nežinia iš kur, man kilo noras erzinti tamsiaplaukę. Kiek mačiau man tai gan gerai sekėsi net nesistengiant, rodos aš vien tik savo buvimu gadinau jai nuotaiką. Ir iš kur tokia neapykanta...

***

Džekas nebepyko ant Aizeko, nes puikiai žinojo, kad ant to vaikino pykti beprasmiška, ir kartu su kitais studentais gerai leido laiką. Vaikinas šoko ir gėrė, šnekučiavosi su merginomis, kurias matė pirmą sykį ir net neplanavo susimatyti antrą kartą, bet jo žvilgsnis vis gaudydavo Sindiją.
Kol Džekas bandė priartėti prie šviesiaplaukės, kuri atrodė lengvai apgirtusi, toli nuo šios triukšmigos vietos, nepatogioje lovoje, susisupęs į keliais dyždiais per didelį megztinį, gulėjo Trevoras, spoksodamas į šviesiai mėlyną sieną, kuri patamsyje buvo praradusi spalvą. Vaikinas apsivertė ant kito šono, plaštakas panardindamas giliau į megztuko rankoves. Priglaudęs drabužį sau prie veido, tamsiaplaukis giliau įkvėpė odekolono kvapo, kuris vis dar gerai užsiuodė megztinyje.
Trevoras dantimis sukando apatinęs lūpą ir giliau atsiduso. Vaikinas negalvojo, kad išsiskirti su antra puse gali būti taip liūdna, bet galbūt jam šitaip negera todėl, jog pats ėmėsi iniciatyvos, bet dėl to blogai nesijautė. Vaikinas žinojo, kad Deividas jį mylėjo, bent jau pirmus metus tai tikrai. Skirtingi universitetai, skirtingos gyvenamosios vietos ir ketverių metų amžiaus skirtumas. Turbūt nuo pat pradžių šiai porai nebuvo galimybių išlikti kartu ilgai, tad kodėl jie abudu turi kankintis ir vienas kitą apgaudinėti? Trevoras jau prieš porą mėnesių suprato, kad Deividas dalinasi savo šiluma ir lova ne vien tik su juo. Iš pradžių skaudėjo, bet tai praėjo gan greitai. Per greitai, kad tai būtų buvusi tikra meilė.

Tad kodėl dabar tamsiaplaukis guli susisupęs į savo buvusio vaikino, kurį pats paleido, megztinį ir leidžia ašaroms riedėti skruostu žemyn? Šito ir pats Trevoras nesuprato. Šniurkštelėjęs nosimi, tamsiaplaukis rankovę nusivalė ašaras ir atsisėdo lovoje. Pro blogai nuvalytus akinių stiklus vaikinas apsidairė aplink tamsoje ir tyloje paskendusį kambarį. Be Džeko čia buvo labai tylu, o tyloje Trevoras jausdavosi labai vienišas. Nurijęs gerklėje susidariusį gumulą, vaikinas dirstelėjo pro langą, į sutemusį dangų. Dar sykį atsiduso ir pakilęs nuo sujauktos lovos, įsispyrė į sportbačius. Negrabiai užrišęs raištelius išėjo iš kambario, paskui save užtrenkdamas duris.