Olimpo viršūnėje

Nauji puslapiai

Čiakšt...

Staiga kieme trenkus žaibui nuviršo senas, gerai Atįnuose žinomas ąžuolas, kuris jau šešias kartas atovėjo netoli Azerto namų. V

isi tikintys šalies žmonės susigūžę namie stebėjo, kaip viršiausias viso Olimpo dievas Dzeusas išlieja savo besiveržiantį pyktį svaidydamas žaibus, tačiau nei vienas nepastebėjo, kaip žaibam, rodos, rimstant nuo Olimpo kalno nusirito mažas į žmogų panašus padarėlis, kuris su kiekviena pralekiančia sekunde panašėjo į vaikelį. Nors šis padarėlis pries kelias minutes buvo peiktas ir sunkiai nubaustas, jis iš šikdies juokėsi ir galų gale bėgant laikui krykštavo.

Lyjant nesmarkiam lietui prie kalno buvusiame miške vilkai jau pastebėjo jų sekantį grobį ir laukė tinkamos akimirkos pulti, tačiaunet net už kelių kilometrų buvę vilkai jautė nepaaiškinamą grėsmę skindančia iš mažos mergaitės. Net ir juokiantis jos žalios akys atspindėjo neaprepiamą tuštumą, kurią jos slėpė, ir jai neprilygo net Hado tvirtovė.

Tik tada, kai buvo sunaikintas seniausias atėnų ažuolas, Dzeusas susivldė ir nuramino juodus debesis, kurie jau kelias valandas laikėsi virš visos Graikijos.

"Niekada nebeįkelsi čia savo kojų"

Tokie žodžiai pasigirdo iš aukštumų ir tuo metu Olimpo papėdėje skambėjęs juokas nutilo. Mažytį mergaitė dabar tik taip, kaip tik ji galėjo, šypsojosi.