Olimpo viršūnėje

Neaprėpiama Meilė

Bėgant metams visoje Trojoje pradėjo sklisti kalbos apie naujojo karaliaus netikėtai atsiradusią pakalbininkę, kuri kiekvieną rūmų darbuotoją jau spėjo pavergti savo pasakišku grožiu. Nelauktai prie rūmų pagrindinių vartų vos karūnavus Priamo sūnų Parį prisistatė niekam iš sargybinių nematyta mergina. Tuo metu vartus saujoję Alydas ir Acis net ir dabar negali atsistebėti, kaip greitai stiprus ir viskam pasiryžęs karalius tapo beveik priklausomas nuo šios gražuolės, tačiau jie abu giliai širdyje, užmiršę savo žmonas ir vaikus taip pat buvo vaikiškai įsimylėję marginą, kuri jiems atrodė kone turinti dievišką grožį.

Saulei pasiekus aukščiausią tašką danguje karūnos salėje besėdintis karalius pakilo nuo sosto, kuriame jau buvo išsedėjęs nuo pat aušros. Patalpoje tuo metu buvę darbuotojai gana aiškiai ir lengviai pastebėjo jaunojo karaliaus nuotaikos pokitė, nes visą laiką čia buvęs karalius buvo rimtas ir griežtas, tačiau išeidamas,labiau išlėkdamas, karalius Paris plačiai šypsojosi.

Eidamas vinguriuojančiais koridoriais karalius skubėjo ir labai ryžtingai darė kiekvieną posūkį, nors net ir kelis dešimtmečius čia dirbusiem patarėjams būdavo sunku čia susigaudyti. 

Pasiekus duris, kurios ,darbuotojų nuomone, galėjo prilygti  ciklopams, Paris sustojo ir pažvelgė į mažą metalo gabaliuka, kurį jis gavo iš savo mylimosios jam pastebėjus ,kad jis atspindi Parį ryškiau nei kas kitas.

Pažvelgęs į save Paris pirštais perbraukė savo nuo lėkimo susitaršiusius plaukus ir šiek tiek palygino susiglamžytį spejūsį himatiją. Vėl į slaptą savo paties sukurtą skirelį rūbuose įsikišęs metaliuką, kurį jis dar vadino veidrodžiu, net nepasibeldęs, kaip ir yra pratęs pastūmė duris, sveriančias  keturis jaučius, ir iš karto sustojo toje pačioje vietoje.

Šalia savo lentynos, pilnos knygų, stovėjo vienintelė morelis, kurią jis kada nors mylėjo ar mylės, tačiau jis greitai pastebėjo, kad kambaryje ji nebuvo viena. Jos mylimosios lovoje gulėjo nepažįstama mergaitė ir tai jį baisiai sukrėtė pagalvojus, kad kažkas blogo kalėjo atsitikto jo Elenai.

"Viskas gerai, Pari" ji patikino savo vyrą padėdama ritinį i jo pradinę vietą. "Ji mūsų pusėje"

"Ką turi omeny?" karalius vis dar negalėjo visko suprasti.

"Ji čia atskubėjo kiek galėdama, todėl mes turėtume būti kantrūs ir leisti jai atgauti prarastas jėgas. Ji to nusipelnė."

Tuo metu jaunojo vyro galvoje sukosi begalė klausimų, į kuriuos galėjo atsakyti tik ši mergaitė pasiglemžusi jo žmonos lovą. Pamiršęs norą iškamantinėti mergaitę jį apimė smalsumas ir Paris nesiklausydamas tolesnių Elenos įspėjimų priėjo prie milžiniškos patalais beik pagalvėmis apklotos lovos ir švelniai pataukė patalą, kuris slėpė miegančios mergaitės galvą. 

Tą akimirką jis žinojo. kad klydo dėl dviejų dalykų, nors iš tikrųjų tą dieną jis suklydo tris kartus, tačiau jis to dar ar artimiausioje ateityje to nežino.

Pirmasis dalykas, kurį jis pastebėjo buvo tas, kad toji mergaitė nė nemiego ir tikriausiai klausėsi jų pokalbio, o antrasis dalykas - toji mergaitė buvo ne mergaitė, o mergina, gal net moteris.

Į jį tuo metu žiūrėjo dvi žalios akys, kruios spinduliavo išmintingumu ir atskleidė suktą merginos būdą. Juodi, tiesųs merginos plaukai buvo labiau išauginti negu daugumos merginų, kurios gyveno Trojoje, tačiau Pariui atrodė, kad tai jai be proto tinka. Liesas, tačiau tvirtas merginos kūnas taip pat nebuvo įprastas ir jį buvo galima pavadinti egzotišku, tačiau tai taip pat nepaprastai tiko šiai nuožmiai atrodančiai merginai.

Jos plaukai man primena nakties dangų, o akys - kadaise matytą pievą Graikijos rytuose. Šie žodžiai sukosi jaunojo karaliaus galvoje ir jie prilygo didžiausiom ir ilgiausiom meilės ar susižavėjimo dainom, kurias per didžiąsias šventes dainuodavo atkeliavusios trupės, nes tie žožiai buvo pilni nuoširdaus susižavėjimo.