Olimpo viršūnėje

Keršto atspindys

Bėgant mėnesiems Spartos laivai artėjo prie Trojos krantų, o trojiečiai ruošėsi su nurodymais, kuriuos paliko Atė. 

Pradingus Atei Parus krupščiai išieškojo visus rūmus nuo stogo iki slapčiausių rusių ir pasiuntė savo karius, kad jie ieškotų mieste, tačiau jų paieškos liko bevaisės. Tik vakre grįžęs į savo kambarį ant stalo Paris pamatė ritinį, kuris atrodė lyg lauktų būtent jo. Nors jis gyvenime nėra matęs, kaip atrodo Atės rašysema, jis iš karto perskaitęs pirmąsias laiško eilutes suprato, kad ji būtent tai ir paliko, todėl Paris iki šiol vykdo viską, kas tenai yra kruopščiai paaiškinta.

Elena visą ši laiką, kai Atė buvo dingusi, akylai stebėjo savo vyrą, kuris tiesiog keitėsi jos akyse. Ankščiau išgerti ar ekstravagantiškai atšvęsti mėgęs karalius nustojo vakarais susitikinėti su savo senais bičiuliais ir jos pačios nuostabai tapo kone pasišventęs šiam artėjančiam karui, kurį pats ir įžiebė. Jo akyse , Elenos nuomone, atsirado ugnelė, kuri pagyvino vaikino veidą ir suteikė ja, jaunatvišką švytėjimą.

Pario pasikeitimus, nors ir ne milžiniškus, taip pat pastebėjo ir Balis, jo geriausias draugas, su Hektoru, jo broliu. Jų kvietimai pasišnekėti ne karo tema buvo vis dažniau atmetami ir jie vieną kartą eidami pro šalį mažoje, neseniai pastatytoje šventykloje pamatė besimeldžiantį Parį. Tai juos be galo nustebino, nes beveik visi gyvenantys Trojoje žinojo, kad karalius nemėgdavo šventyklų ar į jas panašių vietų. Tuo metu sutrikę vaikinai tiesiog pasižiūrėjo vienas į kitą ir neištardami nei žodžio apie tai , ką pamatė, nužingsniavo tolyn tamsiomis Trojos gatvėmis.

Kitą rytą tekant saulei kažkas pasibeldė į Pario miegamojo duris.

„Įeikite" prakalbo virš stalo palinkęs Paris.

Nepraėjus nei minutei į milžinišką kambarį pirmąkart įžengė Balis su sumišusia veido išraiška,

„Menelajas (Spartos karalius) jau išsilaipino vakariniam krante ir su savo vyrais pradėjo puldinėti šia esančius kaimelius"

Ritmą praradęs karaliaus draugo kvėpavimas pripildė iki tol buvusią tylią patalpą, ant sienų kabėjęs menas, atrodo, prarado savo ryškias spalvas, saulė aptemo, o kambarys pradėjo suktis. Pario širdis plakė taip stipriai , kad atrodė, jog iššoks iš jo krūtinės, o ant jo kaktos ištryško daug prakaito lašelių. Ne, jis nebuvo įbaugintas artėjančios kovos ar suakmenėjęs pajutęs į nugarą kvėpuojančią mirtį – jis susijaudino, nes jo mintyse iškilo gražiosios Atės paveikslas. Tada jis suprato, kad akimirka, kai jis vėl pamatys Atę, jau už kampo.

Bemąstant apie ateitį iš Pario rankų iškrito iki šiol jo laikytas ritinys ir jis atsistojęs išnyko nesibaigiančiuose labirintuose, kuriuos jis vadino rūmų koridoriais, ir skubėjo į karūnos salę, kurioje jau buvo susirinkę jo patikėtiniai ir tarėsi bei ginčijosi.

„Laikas ruošis kovai, mano mielieji padėjėjai!" su šypsena veide sušuko vos duris pravėręs karalius.

Visi buvę salėje nuščiuvo dėl šio netikėto valdovo jausmų protrūkio, tačiau greitai susigaudė ir salėje pasigirdo sutikimo šūksniai, kuriuos galėjai išgirsti net gatvėje. Taip visi, kurie tiesiog laukė Pario patvirtinimo, pakilo žinodami savo užduotis ir išsiskirstė rimtais ir susikaupusiais veidais ruoštis kovoti už savo tėvynę ir jos garbę. Tuo tarpu Paris ir jo strategai toliau sėdosi į, rodos, nesibaigiantį pokalbį apie karą ir būdus jame nugalėti aršiausią pasauliui žinomą polį.

„Ji atėjo lygiai prieš pusę metų ir primygtinai prašė susitikti su Pariu, tačiau mes apie ją beveik nieko nežinome" – jokios mintys sukosi Elenos galvoje, kol ji sėdėjo salės kampe ir stebėjo vis dar vykstantį strategų susirinkimą. Kaip tik dabar ją apnyko tokios mintys primenančios apie nepavydėtiną likimą, jei ją pamirštų Trojos karalius. Dabar tai atrodė grėsminga, kaip niekad ankščiau, nes jos mylimasis Paris pastaruosius mėnesius nebeužsukdavo pas ją naktimis ar nebepasikviesdavo pavakarieniauti tik jiems kartu. Ji jautė pavydą ir nevaldomą neapykantą nepažįstamai atvykėlei, nes ji galėjo gauti viską, ko norėjo, jei tik būtų pasilikusi čia. Elena nebuvo vien turtą mėgstanti moteris- ji taip pat geriau nei kuri kita moteris suprato, ką reiškia karas, nes beveik visą savo gyvenimą praleido Spartoje , ir todėl ji bijojo ateinančių įvykių, nes žinojo, kaip gerai treniruoti iš tikrųjų yra Spartos kariai.

Elenos buvo akimirkai aptemusios galvojant apie sunkią vaikystę Trojoje, žuvusius mylimuosius ir šaltus kalnus su naktyje besislepiančiais vilkais.

„Elena, susirinkimas jau seniai baigėsi" moters mintis nutraukė jos mylimojo brolis Hektoras švelniai uždėdamas savo milžinišką ranką ant jos peties. Jis jau geras penkiolika minučių stebėjo, kaip užsisvajojusi Elena žiūrėjo į susipynusius savo pirštus.

„Atleisk. Mąsčiau apie artėjantį karą" Elena atsipeikėjusi pasiteisino su maža šypsena veide. Ji apsižvalgiusi patvirtino tai, ką pasakė Hektoras – salė buvo tuščia ir iki šiol skendėjo tyloje.

„Paris liepė visiems ruoštis iškeliauti" Hektoras tyliai sumurmėjo po nosimi ir taip pat nusišypsojęs paliko Eleną vieną.

PO AŠTUONIŲ METŲ

„Mama, mama, girdėjau, kad mūšyje mirė princas Hektoras" rėkdamas į mažą virtuvę įlėkė mažas berniukas išpūtęs žalias savo akis.

Indus plaunanti moteris nustojo niūniuoti ir atsisuko į savo sūnų. Jos jaunystės dienos jau seniai prabėgo, plaukuose neliko jai taip tinkančio rudo atspalvio, o ir jos mylimasis vyras jau seniai iškeliavo į Hado karalystę palikdamas ją vieną. Bėgant metams ji manė, kad visada liks viena, tačiau prieš penkis metus netikėtai pastojo ir pagimdė kūdikėlį samanų žalumo akimis ir nuo to laiko jos gyvenimas buvo pilnas spalvų. Jos manymu, šį saulės spindulėlį į jos gyvenimą atsiuntė dievai po metų jos ir jos vyro aukojimų šventyklose, tačiau ji niekad nebuvo tikra, kuris dievas būtent tai buvo.

„ Viskas bus gerai, mažyli, karalius Paris nuves Troją į pergalę" ji su palaikančia šypsena pratarė ir pažvelgė į jo mielą veidelį. Tą akimirką ji sau pirmą kartą po vyro mirties galėjo pripažinti , kad vėl buvo laiminga laikydama šį vaikelį glėbyje.

„Nėra tokio dalyko, kaip laimė, brangioji" staiga virtuvėje pasigirdo moteriškei negirdėtas balsas. Prieš jos akis dabar stovėjo neapsakomo grožio mergina. Jos akys, nors ir priminė jos mylimojo sūnaus akis, atrodė šaltos ir atgrasios, stebinčios juos be jokių emocijų.

„Kaip jūs čia patekote?" Veronia greitai atsistojusi paklausė. Ji jautėsi pažeidžiama ir jai nepatiko turėti šią viešnią savo namuose.

„Mūsų susitarimo laikas išaušo, žmogau. Vaikas turi palikti tave" moters paaiškino ir jau tiesė ranką link žaliaakio berniuko, bet Veronia jį prisitraukė dar arčiau prie savęs su ašarotomis akimis.

„Prašau leisk man su juo pabūti dar šiek tiek" ji maldavo kūkčiodama.

Pro ašaras ji pamatė, kaip atėjūnė staiga žvilgtelėjo durų link – ji kažkur skubėjo. Tada deivė pažvelgė į mamą stipriai glaudžiančią savo sūnų prie savo krūtinės bei verkiančia ir vėl atsisuko savo samų link jausdama didelį pyktį, ryžtą ir sielvartą, kurį sukėlė siaučiantis karas. Jos akys surimtėjo . Jis čia atvyko, nes turėjo atsiimti seną skolą ir netroško šiame name užtrukti ilgiau nei reikėjo.

„Grįšiu čia ryt. Būk pasiruošusi" suniurzgėjo rūsčioji deivė ir išnyko tiesiai jiems prieš akis.

Tą naktį spartiečiai norėdami pergudrauti Parį pastatė milžinišką arklio statulą, kurias jis mėgo rinkt, it privažiavę prie gynybinės sienos vartų sulipo į arklio vidų ir taip niekam nežinant infiltravo miestą. Tačiau negalima sakyti, kad niekas nepastebėjo, nes šešėliuose stovėjusi Atė kaip tik visus šiuos metus laukė būtent šios akimirkos. Jai šypsantis užsnūdo dauguma sargybos vyrų ir iš arklio pradėjo ropštis vyrai su žvilgančias ginklais, kurie nakties tamsumoje atspindėjo jų keršto troškulį.