Olimpo viršūnėje

Miesto griuvėsiai

Paris kartu su Ate sėdėjo sode ir šnekėjosi apie rytojaus šventę, kurią jau ilgai planavo. Jų sūnui pagaliau sueis vieneri metai ir jis tuo negali patikėti. Parils širdyje džiūgavo galvodamas apie savo mielą sūnų ir mylinčią žmoną, kurios pilvas vėl žadėjo atvesti naują įpėdinį. Jaunoji Atė šiek tiek papilnėjo po pirmojo gimdymo, bet nėštumo švytėjimas padarė ją dar gražesne. Dabar, pamiršus karo netektis, ji vėl pradėjo šypsotis ir juoktis, kaip ir prieš kelis metus. Kol Paris žavėjosi savo žmona, Atė pažvelgė į jį ir pravėrusi savo putlias lūpas pradėjo sakyti....

„Pari! Pari, kelkis. Spartiečiai jau pradėjo griauti jūsų namus"

Pažadintas iš saldaus sapno Paris netikėtai atsisėdo ir rankoje laikyta durklą, kurį slėpė po savimi, prispaudė nakties žmogystai prie kaklo.

„Mes abu gerai žinom, kad šis tavo dantų krapštukas manęs nesužeis, Pari. Laikas ginti Troją." Atė suurzgė ir pakilo nuo lovos vėl užsimesdama tamsios medžiagos gaubtuvą ant galvos . Ji paskutinį kartą nužvelgė kambarį ir paliko Parį vieną išnykdama tamsoje.

„Ate, Kas vyksta? Kur tu eini?" Paris pradėjo klausinėti rengdamasis vis dar sumišęs, tačiau iš kiemo sklindantys riksmai ir šviesos praskaidrino karaliaus protą. Jis pasiėmęs savo mėgstamą lanką su strėlėmis bei ietį išbėgo iš miegamojo užmiršęs apie Atę ir net gi Eleną. Bėgdamas Paris spėjo susisagstyti likusius šarvus prieš išeinant į kiemą. Jis pašiurpo pamatęs, kaip yra žudomi jo vyrai ir moterys. Miestas skendėjo padegtų pastatų šviesoje ir pasruvo trojiečių krauju. Nuo pas miesto įkūrimo niekas nebuvo matęs tokios sumaišties. Vienu metu žvalgydamas Paris pamanė, kad gali apkurti nuo visų riksmų, tačiau jis neleido sau palūžti tokioje svarbioje akimirkoje. Jis nieko nelaukęs įtempė savo lanką ir šovė strėlę į spartietį, kuris bėgo link jo laikydamas deglą.

Šauksmams miesto aikštėje tylant Paris išgirdo nerimą keliančius garsus šventykloje, kuri stovėjo visai šalia jo. Ten, prie pat įėjimo, stovėjo plačiapetis vyras gerai ištreniruotu kūnu. Pariui jau ne vieną katą mūšyje matytas garsusis Achilas stovėjo tiesiai prieš jį. Tą akimirką užtemdytomis pykčio akimis jis švystelėjo savo lanką į šoną ir pagriebė ietį. Jis nieko nelaukdamas pasiruošę paleisti ietį tiesiai į Achilo neapsaugotą širdį, tačiau jis už savęs išgirdo balsą.

„Ne, Pari, taikyk į jo kulną"

Jis akimirkai žvilgtelėjo per petį ir pamatė tarpdury stovinčią Atę, kuri pamačiusi , kad Paris ją išgirdo ir suprato, nusileido laiptais į patį mūšio įkarštį, tačiau labiausiai stebinantis dalykas buvo tas, kad niekas jos nepuolė. Ji lyg pabėgusi iš požemio žmogaus siela gyvavo tarp žmonių, tačiau išliko jų nepastebėta ir nesuprasta. Taip nepaliesta nei kardo, nei ieties ašmenų ji pasislėpė namų gausybėje.

Įsitikinęs, kad Atė išėjo sveika, Paris vėl atsisuko į Achilą , tačiau šį kartą jis taikėsi į jo kulną, kaip ir sakė Atė. Iečiai įstrigus į stipruolio kulną pusiau dievu vadinamas Achilas lėtai susmuko ir paskutines savo gyvenimo akimirkas praleido stebėdamas, kaip vienas iš jo draugų taikosi į Parį su jo pačio lanku.

Kukh... Iš Pario burnos tryško kraujo srovelė. Jis pažvelgęs žemyn pastebėjo strėlę, kuri tiesiog styrojo jo gerklėje.

„Ahh... Argi ji nesakė, kad Troja ...." staiga Pario akys prisipildė ašarų. Jis nebematė žmonių, kurie vis dar desperatiškai kovojo dėl Trojos, nebegirdėjo kurtinančių riksmų, kurie sklido iš vaikų ir motinų lūpų bei nebejautė aštrios strėlės įstrigusios jame. „Argi ji nesakė, kad mes..."

Jėgos netekęs Pario kūnas pasvyravęs persisvėrė per sienelę, kuri stovėjo prieš jį, ir nukrito žemyn, prie kitų karių , kurie drąsiai kovojo už savo namus ir pralaimėjo šią aršią kovą.

Taip visą šią baisią naktį iki pat ryto girdėjosi ašmenų susidūrimo garsai ir žmonių raudos. Ryte Trojos nebebuvo. Čia saugoti turtai buvo išnešti ir ruošiami plukdyti į Spartą, čia stovėję namai buvo sulyginti su žeme, čia gyvenę žmonės dabar guli krūvose ir pūva saulėje, o šią netvarką palikę spartiečiai švenčia savo pergalę ir gedi savo kritusių didvyrių.

Čiakšt

„Atsargiai. Neužlipk ant jų" Atė sudrausmino berniuką, kuris užlipo ant lavono rankos. Dabar ji ir Teodoras stovėjo buvusioje miesto aikštėje ir žvalgėsi. Staiga Atė pamatė vienoje iš krūvų gulintį Patrį su vis dar atmerktomis akimis., kurios žiūrėjo tiesiai į ją. Netikėtai Atę užplūdo noras juoktis ir ji paleidusi žaliaakio berniuko ranką priėjo prie Pario ir užlipo ant tos kūnų krūvos. Ji trumpam nustojo juoktis ir pradėjo šaukti žiūrėdama į dangų:

„Na? Kaip jums karai, kuriuos sukeliu aš? Jie nenuvilia. Atėnės karų net nepalygintumėte" ji rimtai pasakė ir tada nusilenkė lyg būtų baigusi vaidinti pačiame geriausiame pasaulio vaidinime. Atsitiesusi Atė vėl pradėjo juoktis vis dar žiūrėdama į dangų. Tik praėjus valandai jos juokas rimo , o šypsena paliko jos veidą. Ji vėl atrodė žemiškai rimtą ar net šiek tiek pašaipi. Normali.

Grįžo prie Pario kūno ir užmerkė jo akis. Po to Atė nuo Pario rankos numovė jo karališkąjį žiedą bei užsimovė sau ant piršto. Ji ištiesė savo ranką link Teodoro ir jis priėjęs vėl įsikabino į mažą, bet stiprią Atės ranką, tačiau dabar ant jos stūksojo milžiniškas auksinis neapsakomo grožio žiedas. Taip jie kartu paliko visai neseniai gyvavusį ir klestėjusį miestą ir iškeliavo atgal į Graikijos širdį – jos namus.