Du juodi taškai. Ošenas (Lėtai rašoma.)

4 skyrius

- Galbūt pažiūrim kokį filmą kartu, o rytoj aptarsime tuos visus reikalus.- pasiūlė Saturnas.

- Tu kol kas išrink kokį žiūrėsim, o aš nueisiu į parduotuvę popkornų ir gal kokią maikę sau nusipirksiu.

- Gali likti su šita, ji tau tinka ir aš jos jau gan ilgai nenešioju,- nuraudo Saturnas prisimindamas, kad čia jo mėgstamiausia palaidinė.

- Nedaryk staigių judesių, aš greitai.- nusišypsojau aš ir užsimetusi švarkelį nuėjau į parduotuvę ne tolimais.

Jau buvau viską paėmusi ir stovėjau eilėje, kai išgirdau iš galo kažkieno balsą kviečiantį mane. Čia stovėjo Renas. Nebuvau prieš jį nusistačiusi, bet puikiai žinojau, kad jis mergišius.

- Gitana, aš girdėjau tu bendrauji su Zena. Galbūt galėtum mane supažindinti su ja?- paprašė Renas.

- Neleisiu tau jos įskaudinti.- tarstelėjau ir nusisukau.

Išgirdau nepatenkintą Reno atodūsį.

Po kelių minučių jau buvau Saturno namuose. Nupirkau kelis tvarščius, palaidinę sau ir maisto. Virtuvėje greitai nusiėmiau jo maikę ir nuėmus etiketę užsidėjau nupirktają.

Saturno POV

Išgirdau kaip įėjo Gitana. Tyliai priėjau prie virtuvės norėdamas pasisveikinti, bet pamačiau kaip ji persirenginėjo maikę. Velnias! Greit smukau atgal į savo kambarį ir įjungiau kompiuterį. Po kelių minučių ji atėjo su maistu rankose ir šypsena veide. Nusišypsojau atgal.

- Žinai, man keista, kad mes priešai, o elgiamės kaip seniai pažįstami draugai.- nejaukiai šyptelėjau, o ji linktelėjo pritardama ir sėsdamasi į lovą šalia manęs pridūrė.

- Aš irgi niekaip negaliu priprasti.

Po nejaukios tylos, Gitana pasiteiravo kokį filmą žiūrėsim, aš atsakiau, kad Mano numeris ketvirtas. Ji liko patenkinta ir aš įjungęs filmą  bandžiau įsipatogint.

Ji gulėjo nejudėdama per vidury pastačiusi popkorną ir guminukus ir ramiai valgė ir žiūrėjo susidomėjus. Kadangi ji man sėdėjo iš kairės, o mano kairys petys buvo sužeistas, kurį man velniškai be perstojo skaudėjo. Dėl to vis ne rasdavau vietos jam padėti. Gitana pastebėjo, kad aš muistausi ir pasikėlusi atsargiai padėjo mano ranką ant pagalvės sau už nugaros ir atsargiai atsigulė.
  Pasiteiravo ar patogu aš patenkintas linktelėjau, o ji nusišypsojo.
Kai mes abu pažiūrėjome filmą aš prisiminiau, kad kai Gitana išiminėjo kulką, ji nenuiminėjo marškinėlių, o tiesiog išpjovė tą vietą ir man būtinai reikėjo juos nusiimti ir nueiti į dušą, bet nežinojau kaip jai tai pasakyti.

- Saturnai, ačiū už filmą. Man patiko. Kadangi jau vakaras einu paieškosiu ką pas tave rasiu pavalgyti ar ką nors gal padarysiu.- padėkojo Gitana ir šyptelėjo besisukdama eiti. Aš švelniai pakėliau sužeistą ranką ir sustabdžiau ją. Ji atsisuko, aš išsišiepiau pasimetęs.

- Kiek valandų?- kaip kvailys pasiteiravau. Ji šyptelėjo pažiūrėdama į savo rankinį laikrodį ir murmtelėjo, kad šešios.

- Mhm. Gitana? Gal... Na... Man...- mykiau vis neišdrysdamas pasakyti ko reikia.

- Reikia padėti nusiimti marškinėlius ir tu eisi į dušą?- lyg niekur nieko nusišypsojo ji juokingai pakeldama vieną antakį.

- Iš kur tu...?- nespėjau paklaust kai ji liepė atsistot nuo lovos.

- Aš puikiai suprantu, kad tai nejauku, bet kai tarp Krokodilų ir Gyvačių buvo vienas didžiausių susirėmimų aš daugeliui sužeistųjų padėjau ir tame nėra nieko blogo. Gerai? Kad tau būtų jaukiau galėsiu nusisukti.- ji šelmiškai šyptelėjo. Aš nuraudau. Pala, kokio velnio, tai normalu, raminkis, Saturnai!!! Ji TIK nuims tavo marškinėlius. Kas čia tokio? NEBŪK DROVUS KAIP MERGAITĖ, SUSIIMK, BŪK VYRAS! Pats nuo tokių minčių šyptelėjau.

Gitanos POV

Mačiau koks Saturnas sutrikęs ir nusišypsojau mintyse. Greitai nuėmiau jam marškinėlius ir pamačiusi pilvo presą nepastebimai sau šyptelėjau ir greit nusisukusi nupėdinau į virtuvę. Šaldytuve radau likučius picos ir juos suvalgiusi, užsisakiau dar, kad būtų Saturnui.

Aš jau buvau susiruošusi miegoti svetainėje ant sofos, nes supratau, kad jis nori, kad likčiau nakčiai. Jau buvau atsigulusi kai jis išėjo iš dušo.

- Pica ant stalo!- šūktelėjau ir išgirdau kaip jis padėkojo.

Ryte:

Pabudusi dar turėjau susiorientuoti kur esu. Na, tarkim aš pas mano didžiausią priešą aptarinėjau problemas. Na taip. Linksma. (Sarkazmas.)

Atsikėlusi nuėjau apsiprausti ir apsirengusi patraukiau prie jo kambario. Pastuksenau. Išgirdau mieguistą balsą. Atidariau duris ir nusišypsojau.

- Klausyk, man jau reikia eiti, nes turiu reikalų. Tai duok aš tau perrišiu ir eisiu, o tu rytoj po mokyklos užsuksi pas mane ir aš tau perrišiu ir mes gal dar pakalbėsim apie reikalus. OK?- pasiteiravau jo pavargusiu balsu, nes turėjau šiandien labai daug reikalų.

- Sekmadienį žmonės ilsisi.- šyptelėjo jis, o aš tarstelėjau.

- Klausyk, jei tau sekmadienis tai ilsėkis į sveikatą, bet aš turiu neatidėliotinų reikalų ir man nusispjaut kokia šiandien diena. Gerai? Duok perrišiu ir susitiksim rytoj apie 4 val. mano namuose.- pratariau ir nuėjau paimti vaistinėlės į vonią, akies krašteliu pastebėjau kaip jis nustebo kai taip jam atrėžiau. Gerai, gal kiek per grubiai, bet jis suknistas mano priešas ir aš neprivalau su juo plepėti visą dieną.

Perrišau jam žaizdą ir užsimetusi odinį švarkelį, ant pečių kuprinę ir patraukiau link motorolio. Nuvažiavau prie apleisto geležinkelio.
Net Melkoras nežino apie tai ką darau, o jei tiksliau tai nieks nežino.
Save vadinu SŽ Kobra. Esu Samdoma Žudikė. Taip būtent dėl šito aš atsisakiau pardavinėt narkotikus, kad turėčiau šitam darbui daugiau laiko. Tuo užsiimu jau metus. Sąžiningai man tai patinka. Už tai gaunu tikrai nemažai pinigų. Ir paperku visus policininkus, kad jie sakytų, kad ieško manęs, bet neranda. Žodžiu mentais pasitikėti negalima, jie visi papirkti. Per žinias kartais sakoma, kad mūsų miestelyje siautėja Samdoma Žudikė, bet nieks daugiau nieko nesako. Vienu metu net galvojau tapt Serijine Žudikė, bet už tai ne gaučiau babkių. Taigi man viskas tinka.

Po kelių minučių pasirodė vyras juodai apsirengęs su dideliu maišu rankose. Šyptelėjau, čia mano užsakovas.

- Čia pusė dalies. Nužudysi jį gausi kitą pusę. Ir beje sklando gandai, kad tau tik 15.- šyptelėjo jis ir nepatikliai žvilgtelėjo į mane. Aš paėmiau maišą ir išsišiepiau kaip nenormali.

- Taip man tik 15, bet tai nieko nelemia. Nužudžiau jau apie 37 žmones. Pažiūrėkit į mane, pasakytumėte, kad aš žudikė?- jis abstulbo ir nusišypsojęs pasitraukė prieš tai tarstelėjęs, kad lauks nužudytojo nuotraukos. Aš linktelėjau ir maišą įgrūdau į kuprinę.

Paėmiau telefoną ir ieškojau mano aukos vietos. Radusi po keliolikos minučių jau buvau ten. Jis išėjo iš savo namų, o aš nusitaikiau ir greit iššoviau, po ko išsitraukiau telefoną ir nufotografavau. Greit šoktelėjau ant motiko ir žaibiškai išdūmiau.

Pusė šitos dalies visiškas absurdas, bet pabaiga ir vidurys man labai patiko.
Laukiu komentarų.
Jei neužmigot paspauskit žvaigždutę.
Iki kitos dalies. 🖐️💓💖