Saldu ↠ raštai

nes ji buvo... !

Adrianas, kuriam tuo metu tebuvo šešeri, pabudo vieną labai ankstų rudens rytą, kai saulė dar nebuvo pakilusi, o mėnesiena švietė taip ryškiai, jog atrodė, kad išaušo kažkokia šiurpulį keliant antidiena, ir ruošėsi pats vienas į lauką apsižvalgyti po miškelį, nes visi šeimynykščiai dar miegojo, tad nebuvo kam jo lydėti. Bet Adrianas nebijojo; jis nebuvo pats drąsiausias berniukas, jis tiesiog žinojo, kad miške nebus vienas, tad ir bijoti jam nėra ko. Berniukas staigiai užsirišo marškinius, apsiavė nagines, užsimaukšlino ant galvos kepurę, o ant rankų apsimovė pirštines ir išbėgo laukan. Ten jį pasitiko kūną ir kaulus stingdanti ankstyvo ryto žvarba ir toks malonus mirštančios gamtos kvapas, mėnesiena švietė tiesiai berniukui į akis, taip jį šiek tiek apakindama, bet Adrianas nebijojo nematyti, tik atsargiai kilodamas savo laibas ir plonas it pagaliukai kojeles per purvą netrukus pasislėpė tarp medžių, o dar vėliau susiliejo su mišku. Ant medžių saugiai miegodami lapai apgaubė Adrianą savo tyla, o tie, kurie jau buvo pabudę, nedrąsiai šnarėjo, kalbėdami kalba, kurią berniukas dar buvo per mažas suprasti. Rytai, kad ir kokie tamsūs bei šalti bebūtų, niekada nebūna baugūs, nes rytais nenutinka nieko blogo; rytais nutinka tik geri dalykai – auga derlius, gimsta kūdikis, karvė duoda pieno, pakyla saulė ir išaušta diena. Rytais niekas nemiršta – visi pabunda. Rytais Adrianas dažniausiai sutinka moterį – gerąją, gražiąją moterį, kaip jis pats mintyse mėgsta vadinti.

Užsimiegojęs berniukas netyčia įmerkė kojelę į durpyną, ir dabar ji visa, net per vilnonę kojinę, permirko. Jis pasitrynė akeles, apsižvalgė – ir tuomet pamatė ją. Moteris ir šįryt vilkėjo tą patį, ką ir visuomet – itin dailią juodą suknelę, nėriniuotomis rankovėmis ir apykakle, (kuri apšviesta pilno mėnesio atrodė mėlyna,) moters krūtinę juosė korsetas su šilkiniais raišteliais, o aksominis sijonas buvo išpuoštas smulkiomis detalėmis, kurių reikšmės Adrianas niekuomet nesuprato. Moters veidas buvo blyškus ir kiek pavargęs, matyt dėl to, kad jai visuomet tenka taip anksti keltis; jos plaukai buvo ilgi, juodi ir žvilgantys, antakiai vešlūs ir ryškūs, jos balkšvos akys visuomet švietė gerumu, o lūpos buvo sudėtos į kuklią šypseną. Tarp ilgų kaulėtų pirštų, kurie Adrianui labiausiai iš visos moters išvaizdos nepatiko, ji spaudė sunkų odinį krepšį, kuriame kažin ką svarbaus visuomet nešiojosi. Ji niekuomet nekalbėjo, bet visuomet klausydavosi, nes jai buvo įdomu sužinoti, kaip gyvena jos mylimiausias berniukas miške ir kokių dar sunkumų namuose jam teko patirti. Kadangi Adrianas dar tiksliai negalėjo nusakyti žmonių amžiaus, jam buvo sunku nuspręsti, kiek gerajai moteriai galėtų būti metų; jis žinojo, jog ji jaunesnė už mamą, bet vyresnė už vyresnėlę seserį Lizą. O visa kita nesvarbu, nes moteris buvo jo draugė.

Tad nieko keisto, kad vos ją pamatęs berniukas puolė moteriai į glėbį.

- Labas! – džiaugsmingai sušuko jis. – Žinojau, kad tu ateisi, todėl ir atsikėliau taip taip anksti!

Moters veide vis dar ilsėjosi kukli šypsena, tad kai Adrianas pažiūrėjo į ją iš viršaus, nusprendė, kad gražioji moteris nepyksta, jog jis taip stipriai ją apkabino. Po kelių sekundžių vaikas atsitraukė ir sugriebė ledinę moters ranką, savo putliais pirštukais nenuilsdamai čiupinėdamas jos kaulėtą delną. Taip jie kartu pradėjo eiti priešinga kryptimi nei ta, iš kuriuos atėjo, ir eiti buvo nebe taip sunku, kadangi Adrianas stipriai laikėsi savo draugės, o toji, atrodė, net nebuvo pakankamai stirpi, kad atsakytų į jo mlų delnų spaudimą. Taip jiedviem bevaikštant berniukas, kaip visada, ėmė pasakotis:

- Vakar praėjo savaitė, kai dingo kūdikis Eva, tad tėtis nebesiveda kas vakarą į mišką... Ir gerai, nes aš bijau eiti vakarais į mišką, net su tėčiu man vis tiek baisu, vakare miškas toks negražus... tėtis sakė, kad kūdikį Evą turbūt pagrobė vilkai ir suėdė, o jei ne, tai vis tiek ji mirtinai sušalo kur nors,nes naktys dabar tokios šaltos... jei ir sušalo, drauge, tai tik naktį, nes tik naktį visada dedasi blogi dalykai ir tik naktį vaikus vilkai suėda... mama verkė, verkė visą naktį, bet ir ji sako, kad tikriausią Eva jau pas dėdulę...