~nerimas~ vhope/taeseok●baigta●

<1 Skyrius>

(Ši istorija priklauso arayofsunshine99 )

Hoseok'o POV

Pamenu kai pirmą kartą patyriau panikos priepuolį. Man buvo 5 metai ir tai buvo pirma diena darželyje.

Man buvo neramu visa rytą, bet kai tėvai mane nuvežė ten ir paliko,  buvau labai drovus ir nesupratau kas vyksta.

Vienu momentu mokytoja susvadino mus į ratą ir liepė mums pasakyti savo vardus, po to atsakyti į dar kelis klausimus.

Vienas po kito ji klausinėjo vaikų ir kuo toliau, tuo labiau mano kvepavimas darėsi nevienodas ir sunkesnis. Galiausiai atėjo mano eile ir ji paklausė koks mano vardas.

Aš akimirksniu sustingau ir negalėjau kalbėti. Iš mano burnos pasklido tik krūva neaiškių garsų. Visa klasė pradėjo juoktis ir aš pajutau kaip mano akyse ėmė kauptis ašaros.

Staiga, aš nebegalėjau kvepuoti ir pradėjau panikuoti. Nesupratau kas man vyksta ir kodėl taip yra. Maniau ,kad mirštu.

Mokytoja pastebėjo mano būsena ir greitai nunešė mane toliau nuo likusių mokinių.

Aš buvau tokioje baimėje, kad net nepastebėjau kaip mokytoja mane pasodino seselės kabinete.

Akimirksiu pasirodė ir pati sesutė , tada ji man liepė lėtai įkvėpti per nosį ir iškvėpti per burną.

Po kurio laiko pradėjau nurimti ir vėl galėjau normaliai kvepuoti. Tada medicinos sesutė išėjo paskambinti mano tėvams.

Netrukus pamačiau mamą einančią link mūsų. Ji pasisveikino su sesutė ir paėmusi mane už rankų paklausė ar man viskas gerai. Aš tik palinksėjau galva.

Tada išgirdau kaip sesutė jai paaiškino ,kad aš patyriau labai stiprų nerimo priepuolį. Nesupratau ką tai reiškia, bet tada neklausiau kas tai.

Mano mama tik padėkojo jai ir pasiėmė mane namo likusiai dienai.

Likusią dieną praleidom ant sofos, ji visą laiką glostė mano plaukus. Man tai padėjo labiausiai. Mano mamos prisilietimas visada mane nuramindavo. Kvėpavimo pratimai nebuvo tokie veiksmingi.

Nuo tada, aš turėjau gerti raminamąsias piliules ,o mano mama turėdavo glostyti man galva per kiekvieną panikos priepuolį.

Metams begant darėsi šiek tiek lengviau, ir beveik galiu tai ištverti vienas ,bet vistiek yra sunku. Mane tai labai erzina, kadangi svajoju siekti karjėros muzikos industrijoje.

Aš myliu šokius ir repą todėl dabar esu kpop grupės BTS narys. Pradžioje nerimavau dėl savo priepuolių, bet neleidau tam sužlugdyti savo svajonių.

Kartais būna sunku, ypač todėl, nes neturiu šalia mamos, kuri galėtu glostyti man plaukus, bet aš susitvarkau. Nė vienas iš grupės narių apie tai nežino, nenoriu jų apkrauti savo problemomis.

Aš bandau tvardytis ir neparodyti jiems ar fanams savo panikos. Štai kodėl aš visada toks laimingas ir energingas vaikinas. Nenoriu niekam parodyti savo silpnumo. Tai nuolatinė kova, bet aš nepasiduodu.

(Būkit geručiai, nebūkit vaiduokliukai. Jei jau skaitot tai užmeskit vote😢💜)