~nerimas~ vhope/taeseok●baigta●

<3 Skyrius>

Taehyung'o POV

Atmerkiau akis ir pažiūrėjau kiek yra valandų. Staiga pajutau didelį troškulį todėl išlipau iš lovos ir pajudėjau link virtuvės atsigerti vandens.

Įžengdamas į virtuvę pamačiau žmogaus figūrą sėdinčią prie stalo ir sekundei tai mane labai išgąsdino.

"Viešpatie, labai mane išgąsdinai. Kodėl nemiegi?" Paklausiau kai pagaliau įsižiūrėjau, kad ten Hoseok'as.

Radau švarią stiklinę ir pradėjau į ją pilti vandenį, bet taip ir nesulaukiau atsakymo iš Hoseok'o.

"Ei, ar tau viskas gerai?" Paklausiau

Aš užsukau čiaupą ir priėjau prie Hoseok'o. Pastebėjau, kad jo galva buvo nuleista ir jis drebėjo. Pasidėjau savo stiklinę ant stalo ir prisėdau ant kėdės šalia jo.

"Ei, kas negerai?" Paklausiau lėtai paimdamas jo ranką. Dabar galėjau pajusti kaip smarkiai jis virpėjo, netrukus išgirdau šniurkščiojimą.

"Nagi, pažvelk į mane" pasakiau. Jis pakėlė galvą ir aš pamačiau, kad jam buvo tikrai blogai. Ašaros riedėjo upeliais.

"Kodėl verki?" Paklausiau. Jis kurį laiką tylėjo. "Tu gali man pasakyti, aš noriu tau padėti" mėginau jį užtikrinti.

"T-tae... aš negaliu kvepuoti" jis iškošė pro užspaustą gerklę.

"Ei, viskas bus gerai. Tik pamėgink lėtai įkvėpti... ir iškvėpti" patariau tuo tarpu švelniai trindamas jo krumplius.

Jis palinksėjo galva ir pradėjo kvėpavimo pratimą. Po akimirkos pastebėjau, kad jo kvėpavimas susitvarkė, bet jis niekaip negalėjo nustoti verkti ir drebėti.

"Kas vyksta?" Pasiteiravau

"Tai buvo panikos priepuolis. Dažnai tai jaučiu" jis tyliai atsakė

"Tu patiri priepuolius? Kodėl niekada to nepasakei?" Paklausiau.

"Nenorėjau jums užkrauti savo bėdų" jis prisipažino.

"Hoseok'ai, juk žinai, kad mes visada tau padėsim. Tu neturi to kęsti vienas"

Jis vėl nuleido galvą " Tu gali gryžti į lovą. Aš susitvarkysiu" jis pasakė

"Nė nemanyk, aš liksiu čia"  atsisakiau

"Tau rytoj anksti keltis. Nenoriu, kad neišsimiegotum" jis tarė

"Man nerūpi, tau irgi anksti keltis ir aš neleisiu tau likti vienam tokią akimirką ". Jis tik linktelėjo galva.

"Gal yra kas nors ką galėčiau padaryti?" Paklausiau

"Na... kaskart kai prasidėdavo panikos priepuolis... mano mama glostydavo mano plaukus...ir tai labai padėdavo. Ko gero vien dėl to, nes ten buvo mano mama." Jis atsakė.

Aš tik suniūnavau ir nusprendžiau pristumti savo kėdę arčiau Hoseok'o tada, paėmus jo galva, ją prispausti prie savo krūtinės.

Jis akimirksniu įsitempė ir cyptelėjo , bet tada aš švelniai ir lėtai pradėjau šukuoti jo plaukus savo pirštais ir jį raminti.

"Tiesiog kvėpuok" sušnabždėjau jam ausin. Galiausiai jis atsipalaidavo mano glėbyje ir net prisislinko arčiau.

Mes taip prasėdėjome nemažą laiko tarpą, tol kol jis visiškai nusiramino. Tada išgirdau švelnų knarkimą ir iš to supratau, kad jis pagaliau užmigo.

Aš atsargiai pasiėmiau jį į savo rankas ir tyliau nunešiau į jo ir Jimin'o kambarį. Tada paguldžiau jį į lovą ir užklojau antklodėmis.

Nelabai norėjau jo palikti todėl sumaniau atsigulti šalia. Kai įsitaisiau patogiai, prisitraukiau Hoseok'ą arčiau savęs ir toliau glosčiau jam plaukus kol galų gale užmigau.