Hoseok'o POV
Jau praėjo kelios savaitės kaip geriu naujus vaistus ir jie veikia tobulai. Galbūt net geriau nei senieji.
Nebejaučiu pastovaus nerimo. Buvau pasiekęs tašką kur nebejutau absoliučiai nieko. Bet dabar taip nebėra.
Bet ištikrūjų, turiu dėkoti Tae. Jis buvo pati didžiausia pagalba. O kad jau prakalbom apie jį, kur jis?
Apėjau visą bendrabutį kol galiausiai radau jį kambaryje, savo lovoje kažką veikiantį telefonu. Jis buvo toks susikoncentravęs, kad net nematė kaip aš priėjau.
"TaeTae" dailiai pavadinau jį. Jis padėjo telefoną į šalį ir pažvelgė į mane su savo nuostabia šypsena ant veido.
"Taip, Hobi?" jis paklausė
"Apsikabinimai" mielai papūčiau lūpas ir ištiesiau savo rankas link jo. Jis sukikeno ir paėmė mane už riešo, tada įsitempė į lovą, aš riktelėjau ir nusileidau tiesiai ant jo. Jis apsivijo rankomis mano liekną liemenį ir prisitraukė arčiau.
"Ar taip geriau, mažiuk"? Jis paklausė. Aš palinksėjau galva. Mes ir likom tokioje pozoje, besimėgaudami vienas kito kompanija.
"Ačiū" aš iš niekur nieko pasakiau
"Už ką?" Jis paklausė
"Už tavo pagalbą kovojant su mano panikos priepuoliais. Aš neįsivaizduoju kokioje stadijoje dabar būčiau jei ne tu. Aš nebūčiau galėjęs iškęsti dar ilgiau." Tariau.
"Žinoma, gražuoli. Aš visada tavo paslaugoms. Nesvarbu kas nutiktų. Aš čia. Aš labai tave myliu, Hobi" jis pasakė prieš pabučiuodamas mano kaktą.
"Aš irgi tave myliu" atsakiau ir jis pabučiavo mano lūpas
Nuo šios dienos, nebeleisiu savo nerimui trugdyti man gyventi. Su Tae ir kitų pagalba aš galiu tai padaryti.
YOU ARE READING
~nerimas~ vhope/taeseok●baigta●
Fanfiction《Hoseok'as patiria labai smarkius panikos priepuolius. Niekas apie tai nežino, tol kol viena kartą Taehyung'as to nepamato savo akimis. Nuo tada, vos tik Hoseok'ui reikia pagalbos Tae yra šalia...》
