Tamsos Karūna

1 | Nauja paslaptis

PIRMASIS SKYRIUS

LAISVOJI KARALYSTĖ

- Nauja paslaptis -

NESTIJA

Realybė smogė iš visų jėgų. Atrodė, lyg mano ranką badytų milijonas nematomų mažų adatėlių. Būtent taip įsivaizdavau sau svetimą ugnį deginančią mano ranką. Ant riešo išsiraitęs įmantraus paukščio pavidalas visiškai manęs nesužavėjo. Kad ir kaip man patiko menas, norėjau šio piešinio atsikratyti taip pat stipriai, kaip ir jaučiamo skausmo. Tačiau bijojau net ir prie savo odos prisiliesti. 

Šviesoje suspindus aukso spalvos linijoms staiga viskas pasibaigė. Jau net ėmiau manyti, jog viską išsigalvojau, kai šalia stovėjęs tamsiųjų karalius neramiai atsiduso žvelgdamas į savąją tatuiruotę. 

Nė sekundės dalimi negalvojau patikėti šio valdovo žodžiais, kad šis nekaltas. Visų tamsiųjų galva buvo tiesiog persisunkęs tamsa ir tai pavyko pajausti net man. Ji it tirštas rūkas apgaubusi jo pečius leido suvokti, koks pavojingas jis galėjo būti. Tačiau, mano nuostabai, Derenas nė nekrustelėjo. Jo nejaudino ir tai, kad didžiausia priešė - šviesioji - stovėjo vos per žingsnį nuo jo. Vaikiną, kaip ir mane, domino netikėtai atsiradęs pusės sprindžio ženklas.

- Ar tu esi Efija? - netikėtai tamsiojo lūpas paliko gluminantis klausimas. 

Jo balso tonas nuskambėjo griežtai it būčiau viena iš jo pavaldinių, kuriai galėtų įsakinėti. Man tai baisiai nepatiko, o ir pats klausimas nuskambėjo lyg įžeidimas, tačiau sukandusi dantis  pagiežingai nužvelgiau Dereną bandydama tvardytis. 

- Ne, - atrėžiau. 

Nesiruošiau žemintis ir į jį kreiptis, kaip į tikrą karalių. Šio vaikino šeima buvo supuvusi, puikiai mokėjo meluoti ir žaisti žmonių jausmais. Tikrų tikriausi išlepę kilmingieji. Užteko ir kelių minučių suprasti, kad tokie karaliai kaip Derenas ar šviesiųjų valdovas Džeimsas iš žmonių teieškojo naudos sau.

Valio, šlovė didingiesiems karaliams.

Labiau jau šiukšlės apsimetančios auksu.

Viena akimi, žvilgtelėjau į Evaną, kuris atsirėmęs į sieną neramiai lūkuriavo. Norėjau čia ir dabar priėjusi prie jo vožti tokį stiprų antausį, kad visą gyvenimą prisimintų. Arba paleisti į jį didelį baltosios ugnies kamuolį ir sudeginti. Tačiau, rodės, sumedėjusios kojos taip ir liko stovėti įbestos į bibliotekos grindinį. Nesugebėjau nė burnos praverti ir prakeikti jo poelgį. Tik paslapčia, pro petį, stebėjau jo rankose laikomą kaukę, kuri, kad ir kaip ironiškai skambėtų, taip puikiai vaizdavo visą dabartinę situaciją. 

- Galbūt galiu grįžti į viršų? - mintyse staigiai šmėstelėjus kiek kvailokai idėjai bandžiau savo šansus.

- O ko tau ten? - susiraukė Derenas. 

- Nejaugi be reikalo būsiu apsivilkusi suknelę ir negausiu progos sušokti bent vieną šokį? - išspaudžiau dirbtinį šypsnį. 

Kad būtų įtikinamiau dar priliečiau švelnią savo apdaro medžiagą ir ją šiek tiek pasukiojau tarp pirštų.

Tiesa ta, kad šokti tikrai neturėjau nei nuotaikos, nei įgūdžių. Mokykloje šokio meno pamokų nelankiau, tikėjausi taip niekada ir neatsidurti tokioje situacijoje, bet, atrodo, gyvenimas mėgo stipriai iš manęs pasišaipyti, nors viskas ko troškau - atsidurti kuo toliau nuo šios vietos ir tamsiųjų. 

Man jau viso to gana. Pilį pamačiau, susilaukiau kelių paniekinamų žvilgsnių iš kilmingųjų damų, mano vakaro pora mane paliko. Mano gyvenimo tikslas įgyvendintas. Galiu ramiai numirti.