Tamsos Karūna

3 | Jausmų karas

TREČIAS SKYRIUS

LAISVOJI KARALYSTĖ

- Jausmų karas -

NESTIJA

Nosį pakutenęs vyriškų kvepalų kvapas išdavė žmogų, stovėjusį už mano nugaros nė jam nespėjus prabilti. Svaiginantis, kiek aštrokas, tačiau malonus aromatas priklausė tik jam vienam. Deja, šio žmogaus tikėjausi daugiau ir nesutikti. Rodės, mano norams lemta neišsipildyti.

- Evanai, - iš mano lūpų ištartas vaikino balsas nuskambėjo it baisiausias keiksmažodis. - Negali be manęs gyventi, huh?

- Gi žinai, kad privalau tave saugoti, - atsiduso šis. 

Paprastai Evano linksmos akys dabar liūdnai žiūrėjo į mane. Širdgėla kankino ir mane. Norėjau čia ir dabar paimti ir išnykti. Nieko nebejausti. Nekenčiau jo taip pat kaip ir savęs. Rudaplaukio išdavystė kainavo man tiek daug, kad neįsivaizduoju, kaip galėsiu susimokėti visą skolą. 

- Grįžai tam, kad taptum savo kilmingo broliuko šuniuku.

Troškau jį įžeisti, supykdyti, kad nebesivaldytų ir padarytų kažką neprognozuojamo, tačiau vietoj to gavau tik ironišką šypsnį ir prunkštelėjimą, kas mane įsiutino tik dar labiau. Prisiminusi tą kartą ligoninės palatoje, užsimaniau dar kartą jam trenkti į nosį, tačiau net ir kvailiui būtų aišku, kad nieko man nebūtų išdegę padaryti.

- Taip tiesa, aš melavau, - po poros sekundžių prabilo Evanas. Užverčiau galvą į viršų supratusi, kad ir vėl girdėsiu tik jo pasiteisinimus. - Bet tai buvo būtina, jog išgelbėčiau tave. Nebuvo kito būdo. Privalėjau taip pasielgti. 

- Ar tu gali tiesiog nustoti teisintis? - netvėriau savo kailyje trokšdama panaudoti savo elementą ir tėkšti jį į sieną. Nesvarbu, kad vos už poros metrų šoko įsiaudrinusi minia. - Man nerūpi.

- Ar tu bent klausaisi ką aš sakau? 

- Ko dar iš manęs nori? - su lyg kiekvienu tariamu žodžiu mano balsas vis kilo. - Aš visą gyvenimą prisiminsiu ką dėl tavęs man ir mano draugams teko patirti. Aronas mirė! Per tave. Nekenčiu dėl to tavęs! 

- Tai dabar dėl visko kaltinsi mane? - įsižeidė Evanas. - Ar tikrai taip blogai apie mane galvoji, Nestija? 

- Nepadaryk visko dar sudėtingiau nei yra dabar, - dėl persipildžiusių emocijų, atrodė, kad tuoj sprogsiu. Norėjau rėkti, verkti, daužyti viską, kas tik pasitaikys po ranka, tačiau stengiausi išorėje išlikti tvirta it ledas. Norėjau parodyti, kad visa tai man rūpėjo mažiausiai. Jog nieko nejaučiau šiam išdavikui. Kad ir aš mokėjau vaidinti, taip pat gerai kaip ir jis. - Užsičiaupk... Tiesiog užsičiaupk! 

Ir vis dėl to nežinau - šie žodžiai buvo skirti man ar vaikinui, su tokiu skausmu veide, žvelgusiam į mane. Nenorėjau tikėti, kad ir tai tebuvo tik dar viena jo kaukė. Širdis tiesiog atsisakė įsiklausyti į jau turimus faktus ir poelgius. Šį kartą nudegiau stipriai klausydama vidinio balso. Tų pačių klaidų nebekartosiu. 

- Aš atsiprašau, - žengęs žingsnį arčiau manęs sušnabždėjo. - Ką galiu padaryti, kad viską pakeisčiau?

- Bus geriau, jei paliksi mane ramybėje.

Tariant šiuos žodžius mano balsas suvirpėjo, o atsukant nugarą Evanui jaučiau, kaip skausmas apgaubė mano širdį ir ją traiškė iš visų jėgų. Man ir vėl ėmė trūkti oro. Perštėjo gerklę bandant įkvėpti. Kad ir kaip norėjau išlikti stipri - nesugebėjau.

Netikėtai mano gyvenime pasirodęs nepažįstamasis, išgelbėjęs mano gyvybę tiek daug kartų, kad net neįstengiau jų visų suskaičiuoti, ją atidavė monstrui, didžiausiam mano priešui. Evanas, tas žavus vaikinas, žvelgęs į mane, taip tarsi būčiau visas jo pasaulis, man tapo kai kuo daugiau nei iki šiol maniau. Tačiau visa tai tebuvo tik juodas melas, didesnio plano dalis - saugiai sugrįžti namo mano draugų gyvybių kaina. Visa esybe troškau jo nekęsti, bet negalėjau. Pirmą kartą gyvenime sau kartojau - aš negaliu. Įkritau į duobę, iš kurios išėjimo jau nebebuvo. Skendau purve be jokio išsigebėjimo plano. Bet dar nebuvau pasirengusi mojuoti balta vėliavėle. Tik ne dabar.