Tamsos Karūna

2 | Slapti kėslai

ANTRAS SKYRIUS

LAISVOJI KARALYSTĖ

- Slapti kėslai -

DERENAS

Mintyse vis dar vaidenosi tas aštrus mano ranką deginęs skausmas. Oda ties aukso spalvos ornamentais šiek tiek dilgčiojo, tačiau mėgavausi šiuo skausmu. Tai buvo vienintelis dalykas sugebėjęs gražinti mane į realybę, kad ir kokia ji bjauri. Buvau pripratęs nieko nejausti: nei karščio, nei šalčio, nei skausmo, todėl tokie pojūčiai man visiškai nauja. 

Pirštais atsargiai perbraukiau magiškai ant mano riešo atsiradusį paukščio ženklą. Aukso spalva man priminė pasikeitusį kraują. Nejaugi tai ir vėl galėtų būti Hateros darbas? Tačiau skubiai tokias mintis variau lauk iš galvos. Šioje bibliotekoje neveikė jokia magija, elementai ar galios, todėl tai jokiu būdu negalėjo būti Efijos darbas. Tikėjau, jog ši saugiai lindėjo, kokioje slėptuvėje laukdama tinkamo laiko pulti. Tačiau žinojau, kad Džonsonas pasirūpins jos suradimu. Šiuo žmogumi pasitikėjau lygiai taip pat, kaip ir savo tikra šeima. Jis buvo man lyg antras tėvas, išmokė kautis ir valdyti galias. Deja, bet po karalių mirties kartu su savo žmona išsikėlė iš rūmų. 

Susiėmęs už galvos naršiau savo mintyse bandydamas prisiminti ar bent buvau kažką girdėjęs apie aukso spalvos tatuiruotes, tačiau mano mintys vis krypo prie brolio, nuo kurio mus skyrė vos viena siena. Pagaliau gavau taip trokštamą progą pamatyti Evaną, bet duotas pažadas sau laikė mane nuo pasidavimo jausmams. Privalėjau atsiriboti nuo visko kas mane darė silpnu, o visgi, kad ir kaip sunku būtų pripažinti, šeima buvo didžiausia silpnybė. 

Visa širdimi troškau dabar pat pasveikinti jį sugrįžus. Turėjau tiek daug klausimų, bet mano lūpos it užsiūtos tylėjo, o kojos nepasidavė neprotingiems norams. Žinojau, kad brolis tikėjosi visiškai ne tokio susitikimo, tačiau tai buvo viskas ką šiuo metu galėjau jam pasiūlyti. Ir nekenčiau savęs už tai. Norėjau rėkti iš visų jėgų, kodėl turėjau taip gyventi, ką padariau, jog to nusipelniau. Dėl ko buvau įkalintas savo paties gyvenimo labirinte, iš kurio nerasi jokio išėjimo. Vien painūs koridoriai ir aklavietės.

Sučiauptos lūpos neišleido nė garselio. Kad ir kiek valandų, dienų ar net parų praleisčiau apie tai galvodamas - ne mano valioje kažką pakeisti. Vis dar tebebuvau prakeikto laiko kalinys. Ir tai taip stipriai siutino mane. 

Kunkuliavau nežmonišku pykčiu ir neviltimi. Jei kas tik būtų pasipainiojęs man po kojomis būčiau nemenkai pakankinęs. Mintyse jau kūriau pačias baisiausias tamsos vizijas, kaip sutrupa kaulai, žmogus netenka savo regėjimo, klausos. Jį supa vien tik juoda tamsuma. Tačiau viskas kas nukentėjo - bibliotekos betoninė siena. Šiek tiek nutrupėję balti dažai it snaigės nutūpė ant mano juodų batų. Bet tai nebuvo svarbiausia problema.

- Velnias, - tyliai suburbėjau išvydęs kraujuojančius krumplius. Keli aukso spalvos lašai bėgo mano pirštais grasindami demaskuoti mano paslaptį, jei tik kas juos pamatytų. Nemanau, kad toks kraujo pasikeitimas padarytų kam gerą įspūdį. - Šūdas.

Netikėtai išgirdau, kaip atidaromos durys vedančios būtent į šį skyrių, kuriame pasislėpęs su savo jausmais tūnojau aš. Sunkūs žingsniai artėjo tiesiai link manęs. Skubiai įkišau kumštį į kelnių kišenę melsdamasis, kad žaizdos greitai užgis, o medžiaga bent kiek sulaikys kraują.

Nutaisęs tą dalykišką dirbtinę šypseną atsisukau į durų pusę, kai šioms prasivėrus į vidų įžengė ponia Arabela Loise iš Deimantinės širdies rūmų. Tapati moteris atlydėjusi mane į šią biblioteką. Nelauktai mano galvoje gimė beprotiška mintis. Ar šie žmonės galėjo būti kažkuo susiję su mano brolio neplanuotu sutikimu? Tačiau šis klausimas taip ir teliko dar viena neatsakyta dilema.