Tamsos Karūna

5 | Man neramu

PENKTASIS SKYRIUS

LAISVOJI KARALYSTĖ

- MAN NERAMU -

NESTIJA

Tiek Evanas, tiek Konoras grėsmingai žvelgė vienas į kitą. Abu prisimerkę, tvirtai įsikibę į žemę it ji nebūtų norėjusi jų laikyti. Evanas išsitiesęs lyg styga nuožmiai stebėjo savo priešininką, kitaip nei Konoras, kuris šiek tiek susikūprinęs man priminė išsigandusį ir pasišiaušusį katiną. Juos skyrę keli metrai dabar atrodė tokie juokingi, kad jei būtų norėję galėtų akimirksniu pulti vienas kitą. Ir jeigu tuoj pat neįsikišiu į šitą piktų žvilgsnių laidymo žaidimą, kažkas tikrai nukentės. Nereikėjo būti labai protingu, jog suvoktum kieno pusėje stovėjo fortūna.

Vis dar svaigstant galvai atsirėmiau į stalo kraštą. Pasidarė taip sunku nustovėti ant savų kojų, kad ėmiau galvoti, jog šioms greit nusibos klausyti manęs ir tuoj sumuksiu ant žemės it koks beformis miltų maišas.

- Ei, vaikinai! Gi čia šventė. Visi linksminasi. Nebūkit vieninteliai surūgėliai visoje karalystėje, - bandžiau taisyti ir taip jau nekokią padėti. - Mes čia tik truputį išgėrėme. Nieko blogo neįvyko.

- Sakai tik truputį?! Ar matei kaip atrodai? Vos pastovi ant kojų! - pakėlė balsą Evanas.

Vaikinas atrodė rimtai įpykęs. Rodos, būsiu netinkamai parinkusi žodžius. Nejaukiai iššiepiau dantis it prasikaltęs vaikas. Ką po velnių turėčiau daryti dabar? Mano galvoje švilpavo vėjai, o vis stipriau veikiantis alkoholis visai užblokavo mane nuo smegenų naudojimosi. Nors ir taip nepasižymėjau labai gera iškalba.

- Man viskas gerai. Nereikia kelti dramų lygioj vietoj, - sakydama kiekvieną žodį stebėjau Evano veide besikeičiančias emocijas. Galiausiai paskutinį sakinį tyliai sumurmėjau, tačiau, atrodo, vaikinas vis tiek jį išgirdo. Verčiau jau būčiau patylėjusi nei tauškusi šias nesąmones.

- Tas šunsnūkis išsirenka būtent svetimšalę merginą ir ją niekšiškai nugirdo, - liejo pagiežą Evanas. Suspaudęs kumščius it viesulas atsisuko į Konorą. Akimirką net apmiriau iš baimės manydama, kad sugalvojo pasielgti beatodairiškai ir kaip visiškas kvailys užpulti jį. - Jau nebeužtenka vietinių panelių, kad dairaisi į svetimas? Ar taip elgiasi išauklėti žmonės? Ar čia taip įprasta?

Jei Evanas valdytų ugnį, sakyčiau, būtų iš to siutulio ir užsiliepsnojęs, lyg gyvas laužas. Ačiū Dievui, kad šis nebuvo valdytojas. Pirmą kartą, nuo to laiko, kai sužinojau, širdingai džiaugiausi šia mintimi.

- Nieko tu nežinai apie mane! - atšovė Konoras išraudonuodamas. 

Vos sulaikau užėjusią juoko bangą stebėdama, kaip visu sprindžiu žemesnis vaikinas bando skeryčiotis prieš įsiutusį Evaną. Pastarasis dabar atrodė du kart didesnis ir tuo pačiu grėsmingesnis. Šį momentą iš galvos visai išgaravo mūsų nesutarimai. Rodos, net pajaučiau, jog tarp mūsų nieko ir nenutiko. Viskas tebebuvo kaip ir ankščiau. Tačiau žinau, kad rytoj visa ši iliuzija išbluks kartu su patekėjusia saule. Šiandien dar leidau savo apsvaigusiam protui pasidžiaugti šia minute.

- Gal jau užtenka? - pabandžiau vėl įsikišti, nes jau darėsi nuobodu žiūrėti į tuos du karštakošius. Nors paslapčia norėjau šyptelėti ir sukrykštauti it maža mergaitė, jog Evanas stojo ginti manęs, tačiau tuoj pat save sulaikiau nuo tokių netikusių minčių. Neturėčiau taip elgtis. Kas man užėjo. - Praleisit visą vakarėlio smagumą. Jau ir taip sugadinot man vakarą.

- Sakai nieko? Išpuikęs, tėvų išlepintas vaikėzas, ieškantis, kaip galėtų pasipelnyti iš nieko nesuprantančių merginų, - nei vienas jų visai neatkreipia į mane dėmesio, o Evanas ir toliau berė druską Konorui ant žaizdų.